Gal ir negražu. Bet, matyt, gyvenimą supranta geriau už mane. Dar po kiek laiko - jei visi taip daro, gal aš kažko nesuprantu? Ir galiausiai - reikia būti realistu… Ir tada įvyksta svarbiausias lūžis - pradedi gerbti ne principą, o rezultatą.

Kaip tai sena ir nuvalkiota... Kiek daug mūsų tikėjo drąsa, sąžiningumu ir nepriklausomybe, o praktikoje žavėjosi tais, kuriems pasisekė. Nepriklausomai nuo to, kokiu keliu ten nueita. Todėl ir visuomenėse moralės normos dažnai keičiasi ne dėl įsitikinimų, prasideda primityvus darvinizmas.

Kasdieninė, paviršiaus moralė keičiasi tada, kai pasikeičia apdovanojimų sistema. Jeigu daugiausia pagarbos gauna drąsus žmogus, daugėja drąsių žmonių. Jeigu daugiausia naudos gauna prisitaikantis žmogus, daugėja prisitaikančių.

Ir atsiranda dar paradoksalesnis reiškinys, kada gali nuoširdžiai niekinti veidmainystę, bet kartu gerbti veidmainį už jo sėkmę. Gali sakyti: aš taip negalėčiau, bet galvoti - jis šaunuolis, toli nuėjo. Tą akimirką pasikeičia vertybių centras ir svarbiau tampa ne koks esi, o kaip tau sekasi.

Didžiausias gundymas nėra baimė ar pinigai, o varinės triūbos. Išbandymas garbe, pripažinimu ir statusu. Nes gali atsisakyti daug ko, tačiau labai retas sugeba ramiai žiūrėti, kaip mažiau principingas kaimynas kyla aukščiau.

Todėl kiekvienoje epochoje egzistuoja savotiška nerašyta mokykla. Niekas nesako būk veidmainis, nes to ir nereikia. Užtenka parodyti, kas gauna gyvenimo prizus. Nes "paprasti žmonės" ne tiek klauso pamokslų, kiek stebi nugalėtojus.

Ir jei visuomenėje ilgą laiką apdovanojamas prisitaikymas, po kelių kartų atsiranda ne veidmainystė, o nauja norma. Pradedi nuoširdžiai tikėti, kad principai yra tik toks gražus hobis, privalomas išorinis teatras, o gyvenimo išmintis – laiku prisiderinti.

Tada išsaugoję vidinę laisvę ima atrodyti ne didvyriais, o keistuoliais. Nes atsisako žaisti žaidimą, kurio taisyklėmis dauguma patikėjo. Istorija tokių pavyzdžių matė daugybę kartų.