Antras etapas – dalyvavimas, kada jau nebeužtenka tylėti. Reikia ateiti, nusifotografuoti, paspausti „patinka“, pasidalinti, pasirašyti, sudalyvauti.
Dažniausiai niekas neverčia, tiesiog mandagiai paaiškina, kad būtų gerai, jei ateitum. Juk pilietiška ir tavo įmonė palaiko, kolektyvas dalyvauja.

Ypač ten, kur karjera, atlyginimas ar ateitis bent kiek priklauso nuo vadovybės nuomonės. Ir žmogus eina - ne todėl, kad tiki ir nori.
Tiesiog dėl ramybės, paburbėjęs tyliai dėl prarasto laiko. Ir taip užgimsta ritualas. Nieko naujo, visais laikais buvo ritualai, kuriais demonstruojamas lojalumas.
Tik skyrėsi simboliai - vienur reikėdavo nešti vėliavas, kitur segėti ženkliukus, dar kitur dalyvauti eisenose, bet pats mechanizmas beveik nesikeičia.

Įdomiausias trečias etapas, kada žmogus supranta, kad mimikrija ne tik apsaugo, bet ir duoda naudos. Tada pradeda ne laukti kvietimo, o rodyti iniciatyvą.
Pats organizuoja, siūlo, pats rašo pareiškimus ar aiškina kitiems, kaip reikia teisingai galvoti. Ne todėl, kad būtų koks nenaudėlis - ką jūs! Tiesiog atrado patogų būdą gyventi.
O toliau - natūralus tęsinys, juk ir gamtoje kai kurios rūšys išmoko ne tik slėptis, bet ir naudojasi maskuote medžioklei. Iš gynybos priemonės mimikrija tampa puolimo priemone.

Ne tik prisitaikai prie vyraujančios nuomonės, imi iš jos kurti socialinį kapitalą, reputaciją, karjerą, įtaką. Ir kuo daugiau tokių atsiranda, tuo stipresnis įspūdis, kad visi galvoja vienodai. Nors iš tikrųjų daugelis tik stebi vieni kitus.

Nesunku atskirti drąsų nuo bailaus. Sunkiausia atskirti tikintį nuo prisitaikiusio. Nes prisitaikymas turi keistą savybę – pradedi tikėti tuo vaidmeniu, kurį ilgai vaidini.
Pirmą kartą meluoji iš baimės. Antrą – iš įpročio. Trečią – todėl, kad apsimoka. Galutinai prisitaikėlis subręsta tada, kai ima mokyti kitus prisitaikyti.
Ir tada mimikrija baigiasi, kaukė po truputį, beveik nepastebimai priauga prie veido.