Telefonas kišenėje padarė tai, apie ką senųjų laikų moralės policija ar inkvizitoriai galėjo tik svajoti: kiekvienam išdavė po mažą tribūną, bizūną, prožektorių ir teismo salę.

Čia labai fain. Prokuroras ir teisėjas – tu. Vieni turi šimtus, kiti – tūkstančius prisiekusiųjų. Nuosprendį galima paskelbti dar prieš išsiaiškinant, kas atsitiko. Svarbiausia greitai, pirmam.

Nes kol tu galvoji, kiti jau piktinasi. Kol naršai pasitikrinti faktus, kiti jau gal net paskelbė kaltuosius. Pasaulio teisuolis nebesako: „Nežinau“.
Nes už tai neduoda daug patiktukų, pasidalijimų ir kaifo, kad šiandien ir vėl buvai gerojoje istorijos pusėje. Užtat pasipiktinimas atsiperka iš karto.
Pamatei dešimties sekundžių trumpą „reels‘ą“ ir pasmerkei. Perskaitei antraštę – supratai pasaulio esminį konfliktą. Pamatei ne tą vėliavėlę profilyje – diagnozė, nepamatei reikiamos – kita diagnozė.

Net tylėjimas tapo įkalčiu. Jeigu nepapūtei į bendrą neapykantos triūbą, vadinasi, pritari. Jeigu pasisakei nepakankamai aiškiai – slepiesi, o pasakei ne tais žodžiais – parodei tikrąjį veidą...

Atsiprašantieji už padarytą klaidą čia nesiveisia, nes juk "patvirtintum savo kaltumą". Šita sistema beveik visuotinė, beveik tobula, išteisinimo jos „tvarkose“ nenumatyta.

Kadaise minia rinkdavosi į egzekucijas miestų aikštėse. Dabar aikštės telpa į ekranėlį ir skirtumas tik tas, kad minia vakare neišsiskirsto. Lieka internete su ekrano nuotraukomis ir archyvais.
Su paieška ir rubrika „Apie“. Ir tūkstančiais pikčiurnų, kurie tavęs nepažįsta, bet jau žino, koks tu ridikėlis – negeras žmogus.

Ir negalvokit čia, visa tai dažniausiai daroma kovojant už Lietuvą, yra net kovotojų profesionalų. Žmogus pažeminamas dėl šviesios ateities ir tai jiems garbės reikalas. Užčiaupiamas vardan tos, psakant.
Blogiausia tavo frazė ištraukiama iš blogiausios tavo gyvenimo dienos ir paverčiama visa biografija – „dėl teisybės“. O minia tuo metu patiria egzistencinį, gentinį, beveik seksualų malonumą bausti.

Tik dabar nepatogu prisipažinti, kad tau patinka bausti. Todėl visas apsilipdai etiketėmis ir apsigyveni miške teisingų vėliavų.
Technologijos čia nieko naujo nesukūrė, tik nuėmė stabdžius. Davė miniai momentinį ryšį, atmintį ir skaitiklį, rodantį, kiek žmonių pritaria jos pykčiui.

Ir pirmą kartą istorijoje Pasaulio Teisuolis gali kas kelias minutes pasižiūrėti, kiek taškų šiandien surinko jo dorybė. Tai didžiausias prizas, sukeliantis neišgydomą priklausomybę.

Mes netapome nė kiek jautresni ar geresni. Tiesiog išmokome daug gražiau pavadinti savo žiaurumą ir instinktus.
Tik čia aš noriu sustoti. Nes labai malonu rašyti apie Pasaulio Teisuolius. Dar maloniau juos atpažinti. O pats didžiausias malonumas – suprasti, kad štai aš tai jau tikrai ne toks.

Čia riba, kurią gali peržengti. Ir tada teisuoliškumo smerkimai labai lengvai gali tapti tiesiog kita teisuoliškumo rūšimi.
Tu tada jau pusdievis. Išmintingasis, kuris perprato kitus – tuos kvailius, fanatikus ir narcizus. Jie ten, kažkur apačioje, tik riejasi dėl savo tiesų, tik pliekiasi. O tu stovi ant kalnelio ir supratingai šypsaisi.

Labai patogi vieta. Ir vaizdelis geras. Tik nuo to kalnelio verta nulipti. Ne todėl, kad nėra melo ar nesugebam atskirti teisingumo nuo neteisybės.
Protingas turėtų pirmiausia savęs paklausti – ar tarp jų kažkur nevaikštau aš pats? Nes pats didžiausias teisuolis yra tas, kuris nepaneigiamai žino, kad teisuoliai – tai kiti.

Sena išmintis nei kiek nepaseno:
„Kokiu teismu teisiate, tokiu ir jūs būsite teisiami, ir kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta.“
(Mt 7, 2)