AfD surinko 43,8 procento balsų. CDU – 17,2. Kitaip tariant, AfD gavo daugiau nei du su puse karto daugiau balsų už partiją, kuri iki šiol valdė šią Vokietijos žemę. Dar įdomiau tai, kad balsuoti atėjo beveik 78 procentai rinkėjų. Taigi patogų paaiškinimą, esą radikalai laimi todėl, kad „normalūs žmonės“ tiesiog neateina į rinkimus, šį kartą galima padėti į stalčių. Jie atėjo ir nubalsavo.

AfD gavo 39 iš 83 vietų vietos parlamente, iki absoliučios daugumos pritrūko vos trijų mandatų. Tai reiškia, kad partija, kurią dar visai neseniai buvo galima vaizduoti kaip politinio gyvenimo paraštę, vienoje Vokietijos žemėje dabar atstovauja beveik pusei balsavusių žmonių. Ir tada prasidėjo tai, kas tokiais atvejais prasideda visada: teisingoji šviesuomenė kolektyviai susirgo politiniu viduriavimu.

Reakcija greitai persirito net per Vokietijos sienas. Prancūzijos finansų ministras Roland’as Lescure’as rezultatą pavadino „labai, labai nerimą keliančiu signalu“ ir perspėjo apie pasaulyje plintančią populizmo bangą, kuriai, jo teigimu, būtina priešintis. Buvęs Prancūzijos prezidentas François Hollande’as AfD įvardijo kaip vieną radikaliausių kraštutinės dešinės partijų Europoje. Dar įdomiau sureagavo Emmanuelio Macrono politinės stovyklos atstovas Gabrielis Attalis. Jo mintis buvo gerokai blaivesnė: vien „ugniasienės“ prieš AfD neužtenka – tradicinės partijos turi pasiūlyti žmonėms konkrečius sprendimus ir viziją, gerinančią jų kasdienį gyvenimą. Nusivylimą išreiškė ir žmogus, kurio nuomonė įdomi tik jam pačiam – Ukrainą tarptautinėje erdvėje atstovaujantis Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda.

Tačiau visus perspjovė Briuselio koridoriuose perprogramuotas Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas. „Lenkijoje tik idiotai arba išdavikai gali džiaugtis AfD triumfu Vokietijoje“, – pareiškė jis ir tuo pačiu sakiniu dar spėjo įgelti savo politiniams konkurentams iš „Konfederacijos“ ir PiS.

Tai, matyt, ir yra naujasis europietiškas demokratijos aiškinimo metodas: jeigu rinkimų rezultatas patinka – žmonės pasirinko teisingai. Jeigu nepatinka – reikia skubiai išsiaiškinti, kas su tais žmonėmis negerai.

Tiesa, Europa sureagavo nevienodai. Buvęs Vengrijos premjeras Viktoras Orbánas AfD pasveikino, o Čekijos parlamento pirmininkas Tomio Okamura net išreiškė viltį, kad partija pateks į Saksonijos-Anhalto valdžią. Kitoje Atlanto pusėje Donaldas Trumpas savo „Truth Social“ paskyroje paskelbė rinkimų rezultatų grafiką, nors pats jo nekomentavo. Elonas Muskas buvo mažiau santūrus ir AfD parašė trumpai: „Gerai padirbėta.“
Taigi reakcijų spektras gavosi beveik idealus: vienoje pusėje – perspėjimai apie grėsmę Europai ir demokratijai, kitoje – sveikinimai. Ir kažkur tarp jų lieka 43,8 procento Saksonijos-Anhalto rinkėjų, kurių, panašu, beveik niekas nenori paklausti, kodėl jie balsavo būtent taip?

Žinoma, AfD nėra nekaltų mergelių ar skautų draugija. Saksonijos-Anhalto partijos skyrių vietos Konstitucijos apsaugos tarnyba nuo 2023 metų klasifikuoja kaip patvirtintą dešiniojo ekstremizmo siekį, o AfD šį vertinimą ginčija. Partijoje yra žmonių, kurių pasisakymai pagrįstai kelia rimtų klausimų, bet 43,8 procento rinkėjų nuo to niekur nedingsta. Galima juos vadinti suklaidintais, galima sakyti, kad jie nesuprato, už ką balsuoja, galima dar ketverius metus aiškinti, kad jie pasirinko neteisingai. Galima padaryti ir kai ką kita – perskaityti partijos, už kurią jie balsavo, programą.

AfD programa „Das Land zuerst“ siūlo gana ryškų dabartinio politinio kurso pakeitimą. Migracijos srityje partija žada spartinti teisės likti šalyje neturinčių žmonių deportacijas, griežtinti prieglobsčio politiką ir kalba apie „remigraciją“. Demografines problemas siūloma spręsti daugiau remiant Vokietijoje gyvenančias šeimas ir skatinant gimstamumą, o ne didinant imigraciją. Energetikoje AfD nori keisti dabartinį „Energiewende“ kursą, daugiau dėmesio skirti energijos kainai ir Vokietijos pramonės konkurencingumui. Ekonomikoje – mažiau biurokratijos ir reguliavimo, daugiau dėmesio vietos verslui. Švietime – daugiau vokiečių kalbos, istorijos ir kultūros. Partija taip pat nori smarkiai pertvarkyti visuomeninę žiniasklaidą. Federaliniu lygmeniu AfD kritikuoja sankcijas Rusijai ir dabartinę paramos Ukrainai politiką bei pasisako už ekonominių santykių su Maskva atkūrimą.

Ne viską iš šio sąrašo galima įgyvendinti Magdeburge – migracijos, užsienio politikos, sankcijų ir nemaža dalis energetikos klausimų priklauso federalinei valdžiai arba Europos Sąjungai. Tačiau rinkėjas balsuoja ne tik už tai, ką rytoj gali pakeisti jo žemės premjeras. Jis balsuoja ir už politinę kryptį, o beveik 44 procentai balsavusiųjų pasiuntė Berlynui labai aiškų signalą.

Todėl dabar įdomiausia bus stebėti vadinamąją „ugniasienę“. CDU ir kitos tradicinės partijos skelbia su AfD nebendradarbiausiančios. Kancleris Friedrichas Merzas savo pozicijos taip pat nepakeitė – bendradarbiavimo nebus.

O kaip aritmetika? Kai AfD turi 10 procentų, ją galima izoliuoti. Kai turi 20 – sunkiau. Kai turi 30 – reikia pradėti burti prieš ją labai keistas koalicijas. O kai ji gauna 43,8 procento, kyla klausimas, kurio jokia „ugniasienė“ neišsprendžia: kiek procentų ji turi gauti, kad su ja jau reikėtų skaitytis? 50? 55? 60?

Galima sudėti visas likusias partijas į vieną politinį maišą ir pasakyti: štai demokratijos ir „europinių vertybių” gynėjai. Tačiau tuomet gauname keistą situacija – kuo daugiau žmonių balsuoja už politinio kurso pakeitimą, tuo daugiau senojo politinio raugo partijų turi susivienyti tam, kad tas kursas ir vėl nebūtų pakeistas. Ir po to visi labai nustemba, kuomet per kitus rinkimus AfD gauna dar daugiau.

Čia ir slypi pagrindinė Saksonijos-Anhalto pamoka. Ji nėra apie tai, kad AfD visada teisi, ji nėra apie tai, kad visi jos pasiūlymai geri. Tikrai ne. Pamoka visai Europai apie kur kas paprastesnį dalyką: demokratijoje neužtenka paskelbti save demokratu, kartoti jau vemti verčiančią mantrą apie kažkokias mistines europines vertybes ir tikėtis, kad rinkėjai už tuos kliedėsius amžinai balsuos.

Jeigu žmogus mano, kad migracijos per daug, energija per brangi, biurokratijos per daug, mokykla moko ne to, visuomeninė televizija jam aiškina, ką jis privalo galvoti apie LGBT, o valdžia daugiau rūpinasi geopolitiniais projektais ir pinigais Ukrainai, negu jo gyvenimu, galima jam ilgai aiškinti, kad jis viską supranta neteisingai. Bet galiausiai ateina rinkimų sekmadienis ir žmogui duoda balsavimo biuletenį, jis užsidaro kabinoje, kurioje nebėra nei protingų televizijos ekspertų, nei teisingų nuomonių, nei moralinių autoritetų. Lieka tik žmogus ir rašiklis.

Sekmadienį Saksonijoje-Anhalte beveik 44 procentai tų rašiklių pažymėjo AfD.
Demokratija yra ne tada, kai rinkėjas balsuoja „teisingai“. Demokratija yra tai, kai esi pasirengęs pripažinti jo pasirinkimą net tuomet, kai jis tau visiškai nepatinka. Ar Tusko formuluotė ir Prancūzijos reakcijos patvirtintos kelių šiandienos šaltinių jums panašu į demokratiją?

O jeigu beveik pusės rinkėjų pasirinkimas atrodo nepriimtinas, verta prisiminti Bertolto Brechto daugiau nei prieš septynis dešimtmečius užrašytą kandžią mintį: gal valdžiai tuomet būtų paprasčiau „paleisti tautą ir išsirinkti kitą“?