Mačiau Veneciją ir Eifelio bokštą, dykumų saulėlydžius ir prie slaptų krioklių vedančius džiunglių takelius, vaizdus nuo kalnų viršūnių ir gražiausių pasaulyję rūmų sodus. Bet niekur nemačiau kažko gražesnio už tai ką galima patirti tyros sąmonės erdvėje. Savyje. Net neišeinant už kambario.
Kuo daugiau randu savyje, tuo laimingesnis jaučiuosi. Tarytum turiu viską ko reikia, kad gyventi šiame pasaulyje ir džiaugtis.
Bet taip buvo ne visąlaik.
Tūkstančius kartų bijojau, kad nepatiksiu, kad neturėsiu, kad neužteks, kad nespėsiu, kad suges, kad pamesiu, kad nepriims...
O kai nusibodo bijoti, pradėjau augti. Tos primityvios įtempto proto baimės ištirpo kai supratau, kad šioje žemėje, visi esam mylimi. Bet ta meilė subtili. Reikia mokėti ją pajausti.
Štai kaip aš kartais juntu meditacijos procesą:
1. Bandau praktikuot, o mintys bruzda, sunku susitelkt.
2. Pastebiu tarpus tarp minčių - pasidarė ramiau.
3. Mintys ateina rečiau, girdžiu daugiau tylos - niekur nebeskubu, atsiranda malonumo pojūčiai.
4. Mintys tik antram plane - pirmame plane jaukumo pojūtis ir/ar vidinė šviesa.
5. Dėmesys pilnai atsijungė nuo išorinio pasaulio, nebėra laiko pojūčio - esu saldžioje vietoje savo viduje.
6. Pamiršau, kad praktikuoju - Durys į pasąmonę atsivėrė. Pasąmonė valosi, stebiu pasąmonės turinį.
7. Visiška rimtis, arba visiška palaima, arba absoliuti šviesa - arba vienas iš tūkstančių neapsakomų patyrimų.
Veikia kaip šveicariškas laikrodis. Įneri sujaukta galva, išneri su įkvėpimu ir palaima.
Skaityti komentarus