Kai gyvenimas nuolat atidedamas ateičiai

Daugelis mūsų gyvename laukimo režimu. Kai uždirbsiu daugiau, pagaliau atsipalaiduosiu. Kai vaikai užaugs, pradėsiu gyventi sau. Kai numesiu svorio, labiau save mylėsiu. Kai sutiksiu tinkamą žmogų, būsiu laimingas.

Atrodo, kad tikrasis gyvenimas prasidės kažkada vėliau, kai pagaliau susiklostys tinkamos aplinkybės. O dabartis tampa tik pasiruošimu tam būsimam, geresniam gyvenimui.

Problema ne ta, kad turime svajonių. Ji atsiranda tada, kai savo laimę visiškai susiejame su jų išsipildymu. Tarsi šiandien dar negalėtume džiaugtis, nes kažko trūksta. Tačiau pasiekę vieną tikslą dažnai išsikeliame kitą. Ir vėl laukiame.

Taip galima praleisti daugybę metų nuolat ruošiantis gyventi, bet iš tiesų taip ir nepradėti.

Būti dabartyje nereiškia negalvoti apie ateitį

Kartais sąmoningas gyvenimas klaidingai suprantamas kaip atsisakymas planuoti. Jeigu gyveni šia akimirka, vadinasi, neturėtum rūpintis rytojumi, siekti karjeros, taupyti pinigų ar kelti sau didelių tikslų.

Tačiau toks požiūris supainioja du skirtingus dalykus: ateities kūrimą ir gyvenimą nuolatiniame nerime dėl ateities.

Galime planuoti kelionę ir kartu mėgautis šiandienos pasivaikščiojimu. Galime siekti profesinių aukštumų ir neprarasti gebėjimo džiaugtis paprasta darbo diena. Galime taupyti svajonių namams, tačiau jau dabar kurti jaukumą ten, kur gyvename.

Juk net ir didžiausios svajonės įgyvendinamos dabartyje – konkrečiais sprendimais, veiksmais ir mažais kasdieniais žingsniais.

Kodėl taip sunku iš tiesų būti ten, kur esame?

Įsivaizduokime paprastą situaciją. Sėdime prie kavos puodelio, tačiau mintyse jau planuojame rytdienos darbus. Einame pasivaikščioti, bet galvojame apie vakar įvykusį pokalbį. Leidžiame laiką su artimaisiais, tačiau vis patikriname telefoną ar mintyse sprendžiame problemas. Fiziškai esame vienoje vietoje, o mintimis – visai kitur.

Mūsų protas nuolat analizuoja praeitį ir numato ateitį. Tai natūralus jo veikimo būdas, padedantis mokytis iš patirties ir pasiruošti galimiems iššūkiams. Tačiau kai mintys nuolat nuklysta kitur, prarandame ryšį su tuo, kas vyksta dabar.

Galime praleisti gražų vakarą su artimu žmogumi, bet beveik jo nepastebėti, nes mintyse būsime užsiėmę rytdienos rūpesčiais. O vėliau stebėsimės, kaip greitai bėga laikas.

Kartais mums trūksta ne gražių akimirkų, o gebėjimo jas pastebėti.

Dabarties priėmimas nėra susitaikymas su viskuo

Dar vienas nesusipratimas – įsitikinimas, kad gyvenimas „čia ir dabar“ reiškia pasyvumą. Jeigu priimu dabartį tokią, kokia ji yra, vadinasi, neturėčiau nieko keisti? Tačiau priėmimas ir susitaikymas nėra tas pats. Priimti dabartį reiškia pripažinti, kas šiuo metu vyksta, o ne apsimesti, kad viskas gerai, ar atsisakyti galimybės ką nors pakeisti.

Pavyzdžiui, žmogus gali suvokti, kad dabartiniai santykiai jo netenkina. Jis gali pripažinti savo liūdesį, nusivylimą ar vienatvę, užuot bandęs šiuos jausmus ignoruoti. Ir būtent toks sąžiningas dabarties matymas gali tapti pirmuoju žingsniu į pokytį.

Lygiai taip pat galime pripažinti, kad nesame patenkinti savo darbu, finansine padėtimi ar gyvenimo būdu. Tai nereiškia, kad turime save kaltinti arba nuolat kovoti su tuo, kas jau yra. Galime nuspręsti, ką norime keisti, ir pradėti veikti.

Priimti tai, kas yra, nereiškia atsisakyti to, kas galėtų būti.

Svajonės gali įkvėpti, bet neturėtų atimti dabarties

Svajonės suteikia gyvenimui kryptį. Jos skatina augti, mokytis, atrasti naujas galimybes ir kartais išdrįsti daugiau, negu anksčiau manėme galintys.

Tačiau verta pastebėti, iš kokios vidinės būsenos svajojame. Ar siekiame savo tikslų todėl, kad mums įdomu kurti, patirti ir augti? O gal todėl, kad tikimės pagaliau tapti pakankamai geri, vertingi ar laimingi?

Jeigu tikime, kad būsime vertingi tik tada, kai pasieksime tam tikrą rezultatą, kiekviena nesėkmė gali atrodyti kaip asmeninis pralaimėjimas. Tačiau jeigu savo vertės nesiejame vien su pasiekimais, galime drąsiau siekti tikslų ir kartu džiaugtis pačiu procesu.

Tuomet svajonė tampa ne sąlyga, kurią būtina įvykdyti, kad galėtume gyventi, o kryptimi, kuria norime eiti.

Kaip išmokti gyventi dabartyje neprarandant ateities?

Tam nebūtina atsisakyti planų ar kasdien medituoti valandų valandas. Kartais pakanka paprastų įpročių, kurie padeda sugrįžti į savo gyvenimą.

Galime mokytis vienu metu daryti vieną dalyką. Jeigu geriame kavą, bent kelias minutes tiesiog mėgautis jos skoniu, o ne tuo pat metu skaityti naujienas ir planuoti darbus. Jeigu kalbamės su artimu žmogumi, iš tiesų jo klausytis, užuot mintyse ruošus atsakymą.

Taip pat verta pastebėti, kada mintys pernelyg nuklysta į praeitį ar ateitį. Ar dabar sprendžiu realią problemą, ar tik dar kartą išgyvenu tai, ko nebegaliu pakeisti? Ar planuoju būsimus veiksmus, ar nerimauju dėl dalykų, kurie galbūt niekada neįvyks?

Naudinga turėti tikslų, tačiau nepamiršti savęs paklausti, kas šiandien jau yra gera. Ne tam, kad nustotume siekti daugiau, o tam, kad dabartinis gyvenimas netaptų nepastebėtu laukimu.

Gyvenimas vyksta ne vakar ir ne rytoj

Praeitis gali mus mokyti, o ateitis – įkvėpti. Abi jos svarbios, tačiau visi mūsų pasirinkimai, sprendimai ir patirtys vyksta dabartyje.

Galime norėti daugiau, kurti didelius planus, keisti savo aplinkybes ir kartu jausti dėkingumą už tai, ką turime šiandien. Galime būti kelyje į svajonę ir neprivalome laukti jos išsipildymo, kad leistume sau būti laimingi.

Galbūt tikroji gyvenimo „čia ir dabar“ prasmė yra ne nustoti svajoti apie rytojų, o išmokti gyventi šiandien taip, kad vieną dieną nereikėtų gailėtis viso laiko, praleisto belaukiant ateities.

Nes ateitį kuriame šiandien. Ir kol laukiame rytojaus, mūsų gyvenimas jau vyksta.