Namai – vieta, kur nusimetame kaukes

Viešumoje dažniausiai stengiamės kontroliuoti savo elgesį. Norime būti mandagūs, profesionalūs, malonūs, nes mums svarbu, kaip mus vertina aplinkiniai. Net ir susierzinę dažnai nutylime, nusišypsome ar pasirenkame diplomatiškesnius žodžius.

Tačiau namuose ši savikontrolė neretai susilpnėja. Čia jaučiamės saugūs, todėl leidžiame sau parodyti tai, ką visą dieną slėpėme: nuovargį, nepasitenkinimą, nerimą ar pyktį. Psichologiniu požiūriu tai suprantama – artimoje aplinkoje žmogui mažiau reikia rūpintis savo įvaizdžiu.

Vis dėlto tarp galimybės būti savimi ir leidimo skaudinti kitą yra didelis skirtumas. Būti autentiškam nereiškia išlieti susierzinimą ant žmogaus, kuris dėl jo visiškai nekaltas.

Kodėl artimiesiems tenka mūsų blogiausia nuotaika?

Įsivaizduokime įprastą dieną. Darbe teko išklausyti nemalonią pastabą, susidurti su įtampa, spręsti problemas. Galbūt kažkas pasielgė neteisingai, tačiau nesiryžome paprieštarauti. Visą dieną kaupėme nepasitenkinimą, stengėmės išlikti ramūs ir mandagūs.

O vakare grįžtame namo. Artimas žmogus užduoda paprastą klausimą, ir staiga pratrūkstame. Ne todėl, kad jis padarė ką nors bloga, o todėl, kad mūsų emocinės kantrybės atsargos jau išsekusios.

Psichologijoje toks reiškinys vadinamas emocijų perkėlimu. Kai negalime arba nedrįstame išreikšti pykčio tikrajam jo šaltiniui, kartais nukreipiame jį į žmogų, šalia kurio jaučiamės saugiau.

Tačiau tai, kad artimasis mus myli ir supranta, nereiškia, jog jis privalo sugerti visą mūsų dienos įtampą. Juk dažniausiai būtent tas žmogus, ant kurio išliejame susierzinimą, yra mažiausiai dėl jo kaltas.

Kai meilę pradedame laikyti savaime suprantama

Dar viena priežastis – įsitikinimas, kad artimieji vis tiek niekur nedings. Su svetimais žmonėmis elgiamės atsargiau, nes norime palikti gerą įspūdį, išsaugoti santykius ar išvengti konflikto. O su partneriu, tėvais ar vaikais kartais elgiamės taip, tarsi jų meilė būtų garantuota visam laikui.

Nebesistengiame parinkti žodžių, pamirštame padėkoti, atsiprašyti ar pasidomėti, kaip jie jaučiasi. Tai, ką santykių pradžioje laikėme svarbiu dėmesiu, ilgainiui gali tapti retenybe.

Ypač ryškiai tai matyti porų santykiuose. Žmogus gali būti nepaprastai paslaugus draugams, dėmesingas kolegoms, tačiau namuose kalbėti su partneriu irzliai, kritikuoti jį dėl smulkmenų ar net nepastebėti jo pastangų.

Kartais atrodo, kad didžiausią mandagumą pasiliekame tiems, kurių meilės neturime, o mažiausią – tiems, kurių meilę jau gavome.

Artumas nereiškia teisės skaudinti

Žinoma, artimuose santykiuose neįmanoma visada būti geros nuotaikos. Mes pavargstame, pykstame, nusiviliame, kartais pasakome ką nors neapgalvoto. Sveiki santykiai nereiškia nuolatinio mandagumo ar dirbtinės šypsenos.

Tačiau svarbu, ką darome su savo emocijomis. Galime pasakyti: „Šiandien esu labai pavargęs, man reikia šiek tiek ramybės.“ O galime atšauti: „Ko tu vėl nori?“ Abiem atvejais jaučiamės vienodai, tačiau mūsų elgesys su kitu žmogumi visiškai skirtingas.

Kartais pakanka nedidelio sąmoningumo, kad santykiai pradėtų keistis. Prieš atsakydami susierzinusiu tonu galime savęs paklausti: ar taip kalbėčiau su kolega, draugu ar visai nepažįstamu žmogumi? Jeigu ne, kodėl leidžiu sau taip kalbėti su tuo, kurį myliu?

Ne mažiau svarbu mokėti atsiprašyti. Ne formaliai, ne bandant pasiteisinti nuovargiu ar stresu, o pripažįstant, kad mūsų žodžiai galėjo įskaudinti. Paprastas „Atsiprašau, tu dėl to nekaltas“ kartais gali padaryti daugiau negu ilgi aiškinimai.

Ar artimiesiems paliekame tik tai, kas lieka nuo kitų?

Galbūt verta pažvelgti ir į tai, kaip paskirstome savo dėmesį bei emocinę energiją. Visą dieną stengiamės dėl klientų, kolegų, pažįstamų, atsakinėjame į žinutes, sprendžiame svetimas problemas. O vakare artimiausiems žmonėms atitenka tai, kas iš mūsų dar liko – nuovargis, tyla, susierzinimas ir noras, kad niekas netrukdytų.

Tačiau santykiai negali ilgai gyvuoti vien iš likučių. Jiems reikia dėmesio, pagarbos, gerų žodžių ir paprasto žmogiško švelnumo. Ne tik per šventes ar ypatingomis progomis, bet ir eilinį antradienio vakarą, kai abu esame pavargę.

Kartais užtenka mažų pokyčių: pasisveikinti su šypsena, padėkoti už vakarienę, išklausyti nepertraukiant, paklausti, kaip praėjo diena. Tai nėra dideli meilės įrodymai, tačiau būtent iš tokių kasdienių smulkmenų ir susideda santykių kokybė.

Galbūt vienas svarbiausių klausimų, kurį verta sau užduoti: ar žmonės, kuriuos labiausiai myliu, iš mano elgesio iš tiesų gali tą meilę pajusti? Nes meilė nėra vien tai, ką jaučiame savo širdyje. Ji atsiskleidžia ir mūsų balse, žodžiuose, žvilgsnyje, kantrybėje bei gebėjime išlikti pagarbiems net tada, kai diena buvo sunki.

Ir galbūt artimiausi žmonės nusipelno ne mažiau mandagumo negu svetimi, o kur kas daugiau. Juk būtent jie yra tie, su kuriais dalijamės ne atsitiktinėmis gyvenimo akimirkomis, o pačiu gyvenimu.