Pirmasis kalbėjo apie žodžius: prie jų nereikia prisirišti, tačiau nereikia ir jų atsisakyti.

— Tu pasiekei mano mokymo odą, — atsakė mokytojas.

Mokinė prabilo apie tiesos regėjimą, kurio neįmanoma pakartoti vien panorėjus.

— Tu pasiekei mano mokymo kūną.

Trečiasis aiškino apie pasaulio ir žmogaus prigimties tuštumą, apie tai, kad nėra nieko, ką galėtume galutinai pasisavinti.

— Tu pasiekei mano mokymo kaulus.

Tuomet priėjo Huikė. Jis nusilenkė mokytojui ir tylėdamas grįžo į savo vietą.

— Tu pasiekei mano mokymo esmę, — tarė Bodhidharma.

Šio pasakojimo pamoka — supratimas ne visuomet matuojamas gebėjimu gražiai paaiškinti. Galima ilgai kalbėti apie atjautą ir nepastebėti šalia kenčiančio žmogaus, galima puikiai išmanyti kantrybės vertę ir pratrūkti dėl menkiausio nepatogumo. Žinoti, kaip derėtų gyventi, dar nereiškia taip gyventi.

Huikės nusilenkimą ir tylą galima suprasti kaip mokymo išraišką paprastu veiksmu. Tą akimirką jam nereikėjo dar vieno aiškinimo, kuriuo parodytų savo išmanymą.

Tačiau pati tyla išminties neįrodo., kaip ir gražūs žodžiai. Kiek iš tiesų supratome, atsiskleidžia kasdienybėje: ar pastebime kitą, ar gebame išklausyti, ar išlaikome kantrybę tada, kai tai padaryti sunkiausia. Mokymas tampa mūsų dalimi tuomet, kai keičia mūsų elgesį.

Gražaus rudens savaitgalio kiekvienam, kuris perskaitė šį tekstą