Na va, sekmadienis visada baigiasi kaip visada. Susiginčijom, kas labiau myli Ukrainą, susipykom ir atsukau jai užpakalį. Tai toks mūsų ženklas – iš užpakalio konfigūracijos gali atspėti nuotaiką ir koks ryt bus oras.

Kažkam spyriau koja ir atsibudau. Ir vėl sapnavau Juknevičienę, tai žmona sako, užregistruos pas gydytoją. Kvaiša, pati tai Nausėdą kas antrą naktį sapnuoja, griežia dantimis ir vis „Špygą tau, o ne šešis procentus, špygą!“
Už lango pilnatis, o dar ryt pirmadienis. Pasižiūriu sapnininką – juknevičienės reiškia ligą. O jeigu nausėdos, tai turbūt liga užkrečiama. Pasakiau jai, kad miegotų atskirai, sako, seniai reikėjo, tik dabar susiprotėjai.

Atsikėliau, nuėjau į virtuvę. Šaldytuve radau pusę silkės ir tris kotletus. Vieną suvalgiau, kitus palikau, nes šeimoje turi būti solidarumas. Silkė buvo su svogūnais, bet be bulvių, nes bulvės pasibaigė dar šeštadienį, kai abu buvom laimingi ir nieko neįtarėm.

Grįžau į lovą. Ji klausia, ar valgiau kotletą, sakau, ne. Sako, kodėl tada kvepia kotletu. Sakau, gal sapnuoji. Sako, tuoj susapnuosi keptuvę. Ir nusisuko.

Bandžiau užmigti. Negaliu, vėl galvoju apie Ukrainą. Kodėl mes ją taip mylim, kad dėl jos net susipykstam? Ir kodėl niekada nesusipykstam dėl kokios nors Portugalijos? Gal todėl, kad Portugalijos nė vienas nemylim, nes nežinom, kas ten prezidentas?
Pasakiau jai, kad ir Portugalija yra gera šalis.

– Tai ir važiuok į tą savo Portugaliją.
– Aš tik sakau.
– O aš tik leidžiu.

Nutilau. Portugalija atpuolė.

Paskui pagalvojau, kad galėtume susitaikyti. Juk rytoj pirmadienis, gyvenimas trumpas, o ir lova didelė. Prisiliečiau prie peties.

– Ko nori?
– Nieko.
– Tai ko lendi?
– Norėjau paklausti, ar tu mane myli.
– O ką, vėl rinkimai?

Pasakiau, kad ne, tiesiog šiaip.

– Tai myliu. Miegok.
– O labiau negu Ukrainą?

Atsisuko – ne visi tuos mano bajerius supranta. Pažiūrėjo taip, tartum kas pasiūlė dar kartą ištekėti už to paties vyro.

– Ukraina manęs bent jau naktį tokių nesąmonių neklausinėja.

Ir užmigo. O aš dar truputį pagalvojau. Juk iš tikrųjų myli, va, kotletų paliko, nors galėjo visus suvalgyti. Kojines išskalbia. O kai sergu, ramunėlių arbatos atneša, nors prieš tai pasako, kad pats kaltas. Ir kai naktį knarkiu, kartais taip švelniai pastumia.

Gal tai ir yra meilė. Ne tie dideli žodžiai, ne priesaikos ir ne vėliavos. O kai žmogus, kuris galėtų tave užmušti, rytą išverda kavos. Prisiglaudžiau.

– O kotletą tai vis tiek suėdei, kiaule.

Nieko neatsakiau. Nes buvo sekmadienis. Ir mes abu mylėjom Ukrainą.