Kartą mokinys jo paklausė:

– Mokytojau, kam tiek stengtis? Juk daugelis šių akmenų atsidurs sienos viduje ir jų niekas niekada nepamatys.

Senolis nieko neatsakė. Tik nusivedė mokinį prie uolos ir garsiai sušuko:

– Tu gali!

Po akimirkos kalnai atsakė:

– …gali… gali…

– Girdėjai? – paklausė jis. – Kalnai grąžino tai, ką jiems pasakiau. Gyvenime yra panašiai. Ką kasdien į jį įdedi, anksčiau ar vėliau tai sugrįžta.

Grįžę prie statomos sienos, jie tęsė darbą.

– Štai kodėl kruopščiai tašau kiekvieną akmenį, – tarė senolis. – Nematomi akmenys laiko visą sieną. Jei juos padarysi bet kaip, vieną dieną ims skilti ir tai, kuo visi žavisi.

Praėjo daug metų. Senasis meistras iškeliavo Anapilin, o jo mokinys tapo garsiausiu krašto statytoju.

Kai jo paklausdavo, kodėl taip rūpestingai dirba net ten, kur niekas nepamatys jo darbo, jis atsakydavo:

– Todėl, kad tvirčiausi pamatai visada lieka nematomi.

Žmogaus charakteris atsiskleidžia ne tada, kai į jį žiūri minia. Jis atsiskleidžia tada, kai niekas nemato. Būtent tada padedami akmenys, ant kurių vėliau laikosi visas gyvenimas.