Ir ėmiau po truputį suvokti, kad jis beveik niekada nėra toks blogas, kaip atrodo priešams ir toks geras, kaip atrodo pats sau. Didžiausias atradimas buvo, kad retai ir meluojame kitiems taip įtikinamai, kaip sau.

Todėl vis dažniau nebestoviu ant aukšto kalno ir neberodau pirštu į kitus. Nes mane čia laiko ne vien noras kalbėti ką galvoju ar baimė būti neišgirstu. Ėmiau suvokti, kad tikrasis rašymo tikslas yra suprasti save. 

Nes skaitydamas priimi svetimą mintį, o rašydamas save sukuri. Žinai, ką nori pasakyt, bet kai pradedi sakinį, dažnai net nenujauti kuo viskas baigsis. Atrodo valdai tekstą, bet po kelių pastraipų pagauni save, jog jau tekstas neša tave.

Ir staiga išlenda mintys, prisiminimai, ateina metaforos ar išvados, kurių prieš valandą nebūčiau pasakęs. Rašymas yra kalbėjimas, bet iš tikrųjų tai ir klausymasis. Klausaisi savęs, kurio dar nepažįsti.

Ir tame "aš" dažnai prabyla vaikas, kurį kažkas įskaudino prieš penkiasdešimt metų. Jaunystės revoliucionierius maksimalistas, ciniškas senis stebėtojas, pavargęs idealistas... Rašydamas leidžiu jiems susitikti, bet vis tiek lieka klausimas – kuris iš jų tikrasis aš?

Ir pavykęs tekstas beveik visada nustebina patį save. Jeigu ne – sunku patikėti, kad nustebins ir skaitytoją. Todėl nebeįdomu tik smerkti, norisi suprasti. Ir vis rečiau klausiu kas kaltas, vis dažniau – kodėl taip yra?

Tas klausimas niekada neturi galutinio atsakymo ir būtent todėl prie jo norisi sugrįžti. Skaitau, kad sužinočiau, ką galvoja kiti, rašau, kad pagaliau sužinočiau, ką galvoju pats. Kalbant mandrai tai reiškia, kad rašydamas dažnai ieškau savęs.

Tai man dabar artimiausia. Jei rašai tik tam, kad įtikintum kitus, anksčiau ar vėliau pavargsti nuo ginčų. Rašau tam, kad geriau suprasčiau pasaulį ir save. Tada kiekvienas tekstas tampa ne tik kūrinėliu, bet ir mažu atradimu. 

Gal tada ir skaitytojai atsiranda tarsi pakeliui – jie prisijungia ne prie išvadų, o prie pačios kelionės. 

Kiekvienas tekstas yra tik pretekstas kalbėtis apie jus ir apie save. Ir vis labiau nuslystu nuo politikos prie vieno ir to paties klausimo: kodėl mes tokie?

Jaunystėje, kai pradėjau rašyti sau į stalčių, maniau, kad rašymas yra būdas pasakyti pasauliui, ką galvojau ir supratau.
Dabar vis dažniau atrodo, kad tai būdas suprasti, ko dar nesuprantu. Nes tada įvyksta didysis rašymo stebuklas – kiekvienas tekstas iš tikrųjų turi du autorius. 

Vienas sėdasi jį parašyti, kitas atsistoja jį baigęs ir jie jau nebėra visai tas pats žmogus. Jeigu taip įvyksta, vadinasi, tekstas pavyko net tada, kai jo niekas neperskaitė.

Tai ir yra didžiausia dovana – rašymas keičia rašantį anksčiau, negu pasiekia skaitytoją ir net nepriklausomai nuo to, ar kas iš viso perskaitys. Kartais nepastebimai, po sakinį, po pastraipą, po vieną mažą suvokimą. 

O po kelerių metų atsiverti seną savo rašinį ir pamatai: „šitą parašė žmogus, kuriuo kažkada buvau“. Pamatai ne tik tekstą. Kartais nusivili, kad buvai toks kvailas, o kartais nustembi – nejaugi čia aš taip gerai pavariau? 

Pamatai savo paties gyvenimą, viltis, pėdsakus pasaulyje. Ir tai yra viena gražiausių rašymo prasmių, kaip narkotikas, kurio nebegali atsisakyti.