Sugrįžo paukščiai į savus lizdus.
Paežerėj lakštingala kvatoja…
Ir mielos rankos kažkam glosto plaukus…
Su paukščių čiulbesiu pabundam…
Juk į svečius pražydus vasara atėjo…
O koks gražus sukurtas Viešpaties pasaulis…
Tiek saulės, tiek spalvų, nubudusių kalvų…
Ir mes, lyg ašara, vis dar gyvi - gražiajam Viešpaties pasauly…
Tegul užgros mūsų sielų vargonai ir “myliu” viltim atplasnos…
Tegul atgis jausmai ir prisikels - Lyg Kristus iš kapo…
Išgirsim - nematę, nubusim - pajutę lengvumą to dieviško žodžio, lyg smilkalo dūmo…
Juk vasara…
Suspėkite visi ja pasidžiaugti.