Gyvenimas kartais pašalina tai, ko patys nepaleidžiame

Mes labai dažnai laikomės ne to, kas mums gera, o to, prie ko esame pripratę. Laikomės santykių, kuriuose seniai nebėra artumo. Darbo, kuris išsekina, bet suteikia saugumo jausmą. Žmonių, su kuriais mūsų keliai jau seniai išsiskyrė. Senų vaidmenų, įsitikinimų ir gyvenimo scenarijų, kurie kažkada buvo reikalingi, bet šiandien jau tapo per ankšti.

Kartais patys žinome, kad turėtume paleisti, tačiau nedrįstame. Bijome nežinomybės. Bijome likti vieni. Bijome pradėti iš naujo. Todėl gyvenimas kartais padaro tai, kam patys vis dar neturime drąsos.

Ir tik praėjus laikui galime suprasti: tai, ką tuomet laikėme nelaime, iš tikrųjų buvo išėjimas iš vietos, kurioje jau seniai nebegalėjome augti.

Tuštuma nėra pabaiga

Kai kažkas išeina, pirmiausia atsiranda tuštuma. Ir mums labai norisi kuo greičiau ją užpildyti. Nauju žmogumi, nauju darbu, naujais planais, triukšmu, veikla. Bet galbūt ne kiekvieną tuštumą reikia skubėti užpildyti.

Kartais tuštuma yra tarsi indas.

Ji atsiranda tam, kad joje galėtų atsirasti kažkas naujo.

Jeigu mūsų gyvenimas perpildytas tuo, kas sena, jame tiesiog nėra vietos tam, ko dar nepažįstame. Todėl kai kurios netektys pirmiausia sukuria tuštumą, o tik vėliau paaiškėja, kad ta tuštuma buvo būtina naujai gyvenimo daliai atsirasti.

Tai, kas atrodo kaip „nieko nebeliko“, kartais yra pirmas ženklas, kad prasideda naujas etapas.

Mes norime žinoti, kas ateis, dar prieš paleisdami tai, kas išeina

Čia ir slypi viena didžiausių žmogaus baimių.

Mes galėtume paleisti praeitį, jeigu žinotume, kad rytoj bus geriau. Jeigu žinotume, kad po skyrybų sutiksime mylimą žmogų. Jeigu žinotume, kad praradę darbą rasime geresnį. Jeigu žinotume, kad atsisakę seno gyvenimo atrasime naują.

Tačiau gyvenimas retai duoda tokias garantijas.

Todėl kartais tenka žengti į nežinomybę ne todėl, kad jau žinome, kas mūsų laukia, o todėl, kad suprantame, jog ten, kur esame dabar, likti jau nebegalime.

Pasitikėjimas gyvenimu prasideda būtent čia – gebėjimu neprisirišti prie to, kas jau baigėsi, vien todėl, kad bijome to, kas dar neprasidėjo.

Ne viskas, kas išeina, buvo skirta visam laikui

Mes linkę manyti, kad jeigu kažką labai mylėjome, vadinasi, tai turėjo likti mūsų gyvenime amžinai. Tačiau ne kiekvienas žmogus ateina į mūsų gyvenimą visam gyvenimui. Ne kiekviena galimybė skirta tapti mūsų ateitimi. Ne kiekvienas kelias turi nuvesti iki galo.

Kai kurie žmonės ateina tam, kad kažko išmokytų. Kai kurios patirtys – tam, kad mus pakeistų. Kai kurie gyvenimo etapai – tam, kad padėtų mums tapti tuo žmogumi, kuriuo dar nebuvome.

Ir kai jų paskirtis mūsų gyvenime baigiasi, jie išeina.

Tai nereiškia, kad tai, kas buvo, neturėjo prasmės. Priešingai – galbūt būtent todėl, kad tai buvo prasminga, tas etapas ir atliko savo darbą.

Kartais praradimas nuima nuo mūsų tai, kas trukdė gyventi

Yra praradimų, kurie iš pradžių atrodo kaip tragedija, tačiau vėliau tampa lūžio tašku.

Žmogus praranda darbą ir pagaliau išdrįsta pradėti tai, apie ką svajojo daugelį metų. Baigiasi santykiai, kuriuose jis buvo praradęs save, ir pirmą kartą pradeda gyventi pagal savo poreikius. Sugriūva ilgai kurtas planas, tačiau būtent tai atveria kelią į gyvenimą, kurio anksčiau net nebuvo galima įsivaizduoti.

Žinoma, tai nereiškia, kad turime romantizuoti skausmą ar apsimesti, jog netektys neskauda. Skauda. Kartais labai stipriai. Ir nereikia savęs versti iš karto ieškoti „gerosios pusės“.

Kartais pirmiausia reikia tiesiog išgedėti tai, kas baigėsi.

O prasmė ateina vėliau.

Tai, kas išeina, atlaisvina viena kažkam naujam

Galbūt todėl į praradimus verta pažvelgti šiek tiek kitaip.

Ne: „Kodėl gyvenimas iš manęs tai atėmė?“

O: „Kam mano gyvenime dabar atsirado vietos?“

Ne: „Kodėl viskas sugriuvo?“

O: „Ką šis sugriuvimas leidžia man pradėti iš naujo?“

Ne: „Ką aš praradau?“

O: „Ko manyje atsirado daugiau po šios patirties?“

Nes kartais praradę žmogų atrandame save. Praradę saugumą atrandame drąsą. Praradę seną kryptį atrandame tikrąją. Praradę tai, prie ko buvome prisirišę, pagaliau išmokstame pasitikėti savimi.

Ir tada suprantame, kad ne kiekviena tuštuma yra skirta likti tuščia.

Paleisti – tai ne pamiršti

Paleisti praeitį nereiškia paneigti tai, kas buvo. Nereiškia nustoti mylėti, nustoti prisiminti ar apsimesti, kad neskaudėjo.

Paleisti reiškia nustoti reikalauti, kad praeitis sugrįžtų ir taptų tokia, kokia buvo.

Tai sutikimas su tuo, kad kai kurie dalykai savo gyvenimo etapą jau užbaigė.

Kai nustojame laikyti uždaras duris, mūsų rankos tampa laisvos. O laisvomis rankomis jau galime priimti tai, ko anksčiau negalėjome paimti.

Galbūt todėl gyvenimas kartais ne tiek kažką iš mūsų atima, kiek tyliai atlaisvina vietą.

O kas, jeigu geriausia dar tik ateina?

Mes niekada negalime žinoti, ką mums ruošia gyvenimas. Tačiau galime pasirinkti, kaip žiūrėsime į tai, kas jau įvyko.

Galime visą likusį gyvenimą stovėti prie užsidariusių durų ir galvoti, kodėl jos užsidarė.

O galime atsisukti.

Pažvelgti į erdvę, kuri atsirado.

Įkvėpti.

Ir žengti pirmyn.

Nes tai, kas išeina, ne visada išeina be priežasties. O tai, kas ateina, nebūtinai ateina tada, kai mes to reikalaujame. Kartais gyvenimas turi savo laiką, savo tvarką ir savo kelią.

Todėl, kai kažkas baigiasi, galbūt verta sau priminti: ne kiekviena netektis yra bausmė. Kai kurios netektys yra atlaisvinta vieta naujai gyvenimo dovanai.

Ir galbūt mūsų užduotis nėra bet kokia kaina išlaikyti tai, kas jau nori išeiti.

Galbūt mūsų užduotis – išmokti paleisti, pasitikėti ir leisti gyvenimui parodyti, kas ateis į atsiradusią vietą.

Praradimai skaudina, tačiau jie ne visada reiškia gyvenimo pablogėjimą. Kartais tai, kas išeina, atlaisvina vietą žmogui, patirčiai, galimybei ar net naujai mūsų pačių versijai. Ne viską turime suprasti tą pačią akimirką, kai tai įvyksta. Kartais prasmę pamatome tik atsigręžę atgal.

Tai, kas išeina, išeina ne visada tam, kad kažką iš mūsų atimtų. Kartais tam, kad mūsų gyvenime atsirastų vietos tam, ko dar nematome.