O moteris, nusipirkusi naują automobilį, po savaitės vis dar aiškina vyrui, kodėl reikėjo pirkti būtent šitą. Žiūri į svetimą ir galvoja – maniškis vis dėlto ne pats blogiausias. Ir miegodama su kitu visada pagalvoja apie savą – ar jis užrakino duris išeidamas?

Abu supranta, ką turėjo, kai jau nebėra ko taisyti, kam paskambinti arba ant ko paburbėti. Tikroji meilė — kai pagalvoji apie svetimą, bet apsiverti ant kito šono šalia vienas kito. Nors yra ir tikrai neišsprendžiamų problemų.
Žmogus, kurį kadaise bijojai prarasti, po dvidešimties metų jau neteisingai deda puodelius į indaplovę. Ir ne taip spaudžia dantų pastą. Palieka spintelės dureles praviras ir pakabina rankšluostį taip, kaip jis "niekada gyvenime neišdžius".
Pjausto duoną ant tos lentelės, kuri NE DUONAI. Į šaldytuvą būtinai įdeda tuščią pieno pakelį, specialiai palikęs tris lašus, kad formaliai nebūtų galima apkaltinti.
Ir naują tualetinio popieriaus ritinėlį grūda į laikiklį ne taip. Ir tyčia išjungia šviesą kambaryje, kuriame dar esi arba neišjungia šviesos kur jau penkios minutės nieko nėra. O naktį atsikelia atsigerti ir niekada neuždaro virtuvės durų.

Po trisdešimties bendro gyvenimo metų meilė apskritai pasiekia aukščiausią brandos formą. Nebesakom: "aš be tavęs negalėčiau gyventi". Sakom: "kiek galima kartoti, kad šita kempinėlė STALUI?

Ir keisčiausia — vis tiek negalėtumėt be vienas kito gyventi. Nes kas tada neteisingai sudėtų puodelius? Paliktų šviesą koridoriuje? Kas keturiasdešimt metų spaustų dantų pastą ne nuo to galo? Ir ant ko tada pyktum dėl dalykų, kurie tokie svarbūs todėl, kad yra visiškai nesvarbūs?
Didžiosios gyvenimo meilės prasideda gėlėmis, vaikščiojimais prie jūros mėnesienoje, tobulais kūnais ir pažadais. O baigiasi – jeigu labai pasiseka – dviem seniais virtuvėje, kurie keturiasdešimtą kartą ginčijasi, kur turi stovėti cukrus.

Namus valdo tas, kas turi televizoriaus pultelį. Oficialiai sprendimai priimami bendru sutarimu, bet kas pirmas paėmė pultelį – turi veto teisę.

— Gal pažiūrim filmą?

— Tuoj, tik žinias baigsiu.

(Tuoj reiškia laikotarpį nuo septynių minučių iki santuokos nutraukimo).

Kartais būna ir demokratinė procedūra:

— Duok pultelį.

— O ką nori žiūrėti?

Čia labai svarbus momentas. Valdymo pultelis dar neperduodamas, bet prevenciškai prašoma pateikti veiklos programą.

— Filmą.

— Kokį?

— Nežinau, pažiūrėsiu ką nors.

— Nežinai, tai kam tau pultelis?

Patyręs diktatorius pultelio apskritai nelaiko matomoje vietoje. Slepia šalia savęs, truputį po šlaunimi. Tai kaip strateginis branduolinis arsenalas – visi žino, kad yra, bet niekas tiksliai nežino, kur dislokuotas. Pabandžius paimti suveikia signalizacija:

— Ko čia ieškai?

Yra ir minkštosios galios priemonių: "Brangusis, gal arbatos"? Pradedantysis nudžiunga, bet patyręs vyras iškart suspaudžia pultelį stipriau, nes supranta: vyksta perversmas.
Kol jis virtuvėje pils arbatą, bus pakeistas kanalas, garsumas, geopolitinė orientacija ir visa vakaro darbotvarkė. O grįžęs suras romantinę komediją.

— O kur mano filmas?

— Baigėsi.

— Kaip galėjo baigtis per keturias minutes?

— Nežinau. Aš nežiūrėjau.

Namuose veikia daug valdymo institucijų. Finansų ministras: "Kam tu šitą pirkai"? Vidaus reikalų ministerija: "Kur taip ilgai buvai"? Užsienio reikalų komisija: "Kas ta Agnė"? Saugumo departamento direktorius: "Kas čia tau skambino"? Yra ir Valstybės kontrolė: "Aš tau juk šimtą kartų sakiau!"

Kaip ir priklauso, daugiausia teisių turi vyras. Jis gali laisvai pasirinkti, kada padaryti tai, ką jam jau pasakė padaryti. Gali išreikšti nuomonę, kartais net garsiai. Gali nesutikti, ypač kai nieko nėra namuose. O svarbiausiems sprendimams galioja referendumo principas.

— Kur važiuosim atostogauti?

— Man nesvarbu, rinkis tu.

Vyras išsirenka.

— Tik ne ten.

Išsirenka kitur.

— Ten per karšta.

Trečią vietą.

— O ką mes ten veiksim?

Ir po septynių vardinio balsavimo turų šeima važiuoja ten, kur moteris iš pradžių nenorėjo siūlyti, nes norėjo, kad vyras nebambėtų. Ir vyras išdidžiai vairuoja, nes sprendimą priėmė jis.

Žmogus nuostabiai sugeba mokytis gyvenimo. Sulaukęs penkiasdešimties jau nebedaro nė vienos nesąmonės, kurią darė trisdešimties. Daro visiškai naujas. O sulaukęs šešiasdešimties nebedaro ir tų, nes įgijo daug daugiau patirties ir pinigų.

Todėl gali pridaryti tokių nesąmonių, apie kurias trisdešimties net nedrįso svajoti. Taip išauga gyvenimo patirtis. Ir išmintingas yra tas, kuris stengiasi nekartoti senų durnysčių, nes nuolat ieško naujų.
Gyvenimas trumpas, visų nesąmonių pats vienas vis tiek nespėsi padaryti. Todėl tam ir reikalingi tie, su kuriais sėdame prie Kalėdų stalo.