Senis neatsakė. Tik paklausė:

– O kokie žmonės gyveno mieste, iš kurio atėjai?

– Baisūs, – nusijuokė pirklys. – Pavydūs, godūs, melagiai. Kiekvienas žiūri tik savo naudos. Todėl ir išėjau.

– Tuomet neik pro šiuos vartus, – tarė senis. – Čia rasi lygiai tokius pačius.

Pirklys nusikeikė, apsisuko ir nuėjo toliau.

Po kelių valandų prie vartų sustojo kitas keliautojas.

– Senoli, kokie žmonės gyvena šiame mieste?

Senis vėl paklausė:

– O kokie buvo ten, iš kur atėjai?

Keliautojas nusišypsojo.

– Visokių buvo. Bet dauguma geri. Kai susirgau, kaimynas tris dienas prižiūrėjo mano arklį. Kai neturėjau pinigų, kepėjas davė duonos skolon. Gaila buvo išvažiuoti.

– Eik drąsiai, – pasakė senis. – Čia rasi tokius pačius žmones.

Šalia sėdėjęs berniukas, girdėjęs abu pokalbius, nustebo.

– Seneli, kodėl vienam pasakei viena, o kitam – visai ką kita? Juk miestas tas pats.

Senis parodė į vartus.

– Matai šiuos vartus? Pro juos kasdien praeina šimtai žmonių. Tačiau yra dar vieni vartai, kurių nematai.

– Kur?

Senis palietė sau kaktą.

– Čia.

Ir pridūrė:

– Žmogus retai ateina į naują vietą vienas. Jis atsineša savo įtarumą, pyktį, dėkingumą, gerumą ir senas nuoskaudas. O paskui labai nustemba, kad pasaulis jam visa tai grąžina.

Berniukas pagalvojo ir paklausė:

– Vadinasi, pasaulis yra toks, kokį mes jį matome?

– Ne, – atsakė senis. – Pasaulis yra visoks. Bet kiekvienas pirmiausia pastebi tai, ko pats yra pilnas.

Gero jums visiems besibaigiančios vasaros savaitgalio!