Tokią kuklią, paprastą puokštę, kurią nupirko degalinėje.

- Žinai, - tada sakė jam Vilma, glostydama pavytusių gėlių žiedus, - yra toks prietaras: kuo ilgiau padovanotos gėlės nenuvysta, tuo stipresni bus santykiai.

Susirūpinęs vaikinas atvažiuodavo pas mylimąją kiekvieną vakarą, uostydavo ir tikrindavo puokštę, kuri karžygiškai išsilaikė ištisas tris savaites.

Po to jis Vilmai nuolat vežiodavo kitas gėles iš degalinės ir visos jos visada žydėdavo ilgai, išdidžiai ir pagyrūniškai.

Vėliau jie kartu išvyko atostogauti. Sukūrė šeimą. Jiems gimė dukra.

Jie nusipirko namą, persikraustė.

Vieną kartą Vilma vyrui atskleidė didžiulę paslaptį, kokia buvo tų ilgai nevystančių gėlių išsilaikymo priežastis. Vilma prisipažino, kad kiekvieną dieną vystančias gėles ji pakeisdavo naujomis - nubėgdavo į degalinę ir nupirkdavo vis naują puokštę.

Ir tai buvo likimo ženklas. 

Jie tikėjo, kad viskas jiems gyvenime pavyks, nes kuo žmonės tiki, tas ir įvyksta.