Vieną rudenį mokytojas atsinešė į klasę du gražius, beveik vienodus obuolius. Vieną jų kelis kartus numetė ant grindų, pakėlė ir padėjo šalia kito.
– Kuris blogesnis? – paklausė vaikų.
Vaikai apžiūrėjo obuolius ir nusprendė, kad abu vienodi. Tuomet mokytojas juos perpjovė. Neliestas obuolys viduje buvo baltas ir sveikas, o mėtytas – parudavęs ir sumuštas.
Klasėje pasidarė tylu.
– Su žmonėmis kartais būna lygiai taip pat, – pasakė mokytojas. – Galima žmogų įžeisti, pažeminti, iš jo pasijuokti ir po minutės apie tai pamiršti. Iš išorės jis atrodys toks pats. Gal net šypsosis. Tačiau jūs nematote, ką palikote jo viduje.
Vienas berniukas paklausė:
– O kaip sužinoti, ar žmogui skauda?
– Nebūtina žinoti, – atsakė mokytojas. – Užtenka prisiminti, kad gali skaudėti.
Mes dažnai mokome žmones būti stipresnius, nekreipti dėmesio į kritiką, patyčias ar piktus žodžius. Bet gal geresnė taisyklė būtų patiems atsargiau rinktis žodžius.
Nes mėlynę palikti galima per sekundę. O kiek laiko ji gyja – iš išorės nematyti.
Gražaus visiems rudeniško savaitgalio!
Skaityti komentarus