Kai tau skauda, kai tave išdavė, pažemino, palaužė, sutrypė, o tau sako: „Atleisk ir paleisk“, – tai ne apie dvasingumą. Tai tavo jausmų nuvertinimas.

Ir blogiausia, kad žmonės pradeda tikėti: jei negali atleisti, vadinasi, su jais kažkas negerai. Jiems klijuojamos etiketės: piktas, bejausmis, nesąmoningas. Gąsdinama blogėjančia karma ir atsirasiančiais blokais.

Tačiau tiesa yra kitokia. Tu neprivalai atleisti, kol viduje vis dar skauda. Jei negali atleisti, tai reiškia tik viena: situacija dar neišgyventa, žaizda neužgijusi, jausmai nepaleisti. Tavo pamoka dar nepraeita!

Ir jei tokiu metu pradedi save laužyti, versti, įtikinėti, kad „taip reikia“, – savęs negydai. Tu tik nustumi skausmą giliau. O vėliau jis gali prasiveržti per kūną, psichiką ar gyvenimo situacijas.

Kodėl taip sunku atleisti?

Labai dažnai todėl, kad tave įskaudinęs žmogus net nepripažino savo kaltės.

Neatsiprašė.

Neparodė užuojautos.

Ir tu lieki su tuo vienas. Su skausmu, kurio niekas nepadėjo užgydyti. Ir čia svarbu suprasti svarbiausia – tu niekam nieko neprivalai. Net atleidimo!

Niekas neturi teisės tau nurodinėti, ką privalai jausti. Niekas neturi teisės vertinti tavo skausmo gylio. Nei „Visatos dėsniai“, nei „teisingai gyvenantys žmonės“, nei „gražios dvasinės frazės“ – jie negyveno tavo gyvenimo ir nejautė tavo vidinio skausmo bei tuštumos... Tik tu žinai, ką iš tiesų jauti.

Pirmasis žingsnis – ne atleidimas. Pirmasis žingsnis – sąžiningumas su savimi.

Pasakyti:

„Taip, man skauda.“

„Taip, tai buvo neteisinga.“

„Taip, dabar aš nenoriu už tai atleisti.“

Ir tai normalu! Nereikia „atsukti kito skruosto“. Tai ne apie stiprybę. Tai apie žalos darymą pačiam sau.

Tačiau jei nori išsilaisvinti iš šio skausmo, yra ir kitas kelias. Ne per priverstinį atleidimą, o per supratimą.

Pamėgink pažvelgti į situaciją plačiau. Pabandyk atsistoti į tave įskaudinusio žmogaus vietą – ne tam, kad jį pateisintum, o tam, kad suprastum.

Kas suformavo šį žmogų? Kodėl jis pasielgė būtent taip? Kokios vidinės priežastys jį vedė?

Tuomet nutinka įdomus dalykas – pradedi atsiskirti nuo savo skausmo. Tu jau ne vien „situacijos auka“ – tampi stebėtoju.

Ir būtent tai pamažu silpnina nuoskaudą. Kartais vien to pakanka, kad pasidarytų lengviau, kad atsirastų daugiau vidinės erdvės ir vėl galėtum laisviau kvėpuoti.

Tačiau svarbu suprasti: tikslas nėra bet kokia kaina atleisti. Tikslas – kad tau pačiam būtų lengviau gyventi.

Ir tik tada, jei viduje atsiras pasirengimas, atleidimas ateis savaime. O jei neateis – ir tai normalu, ir tame nėra nieko baisaus. Nes kiekviena istorija unikali. Kiekvieno skausmas savas. Ir nėra vieno universalaus šablono, nurodančio, kaip yra „teisinga“.

Tu neprivalai. Tu nesi įpareigotas. Tu turi teisę jausti.