Didžioji dauguma žmonių, laikančių save dvasiniais ieškotojais, iš tiesų tiesiog ieško „dvasinės apsaugos“.
Būtent todėl jie nori kuo nors būti. Stačiatikiais, katalikais, judėjais, musulmonais, krišnaitais, budistais, kabalistais, šivaitais, Maharishi sekėjais (yra ir tokių). Jie pasirengę būti bet kuo, kad tik nereikėtų būti savimi.
Visa tai veikia pagal labai paprastą schemą: „aš tau – tu man“. Aš laikausi mokymo nustatytų taisyklių, o mainais gaunu išganymą ir tam tikrą dvasinių bei materialinių gėrybių rinkinį. Materialinės gėrybės, žinoma, pageidautinos labiau. Tuo visa „dvasinio gyvenimo“ esmė ir apsiriboja.
Tikrasis dvasingumas – tai savęs atskleidimo procesas, pažintis su savimi. O pažinti save – vienas skausmingiausių procesų. Tai visų kaukių nuėmimas ir viso melo, už kurio slepiame savo skausmą, atidengimas.
Tikrasis dvasingumas – tai absoliutaus gyvenimo lygmens atskleidimas, suvokimas, kad Aš pats esu Absoliutas. Tačiau šios absoliučios savo prigimties neįmanoma atskleisti nepažinus ir nepriėmus savo santykinės prigimties. O santykinė mūsų prigimtis – visa tai, iš ko susideda mūsų proto, jausmų ir ego turinys.
Užuot bandę tapti kažkuo kitu, turime išmokti pamatyti save tokius, kokie esame. Tačiau tai sugeba tik nedaugelis, nes daugumą žmonių valdo ego baimės ir troškimai.
Būtent todėl tikrasis dvasinio tobulėjimo kelias skirtas tiems, kurie yra pasirengę susitikti su tiesa ir geba iš tiesų pamatyti save.
Skaityti komentarus