Visą dieną mes kalbame.
Pasakome begalę gerų, įdomių, paprastų, prasmingų, kartais - bereikšmių žodžių.
Iš savo žodžių kiekvienas savaip sudėliojame skirtingus minčių labirintus.
Skirtingai mąstome.
Mūsų mintys šokinėja, bėgioja, susinarplioja, juda, tampa ryškios, reikšmingos, spalvingos.
Iš jų statome aukštas svajonių pilis, sudėtingų konstrukcijų tiltus, kasame slapčiausius ir giliausius požemius, skubame į dar neatrastas svajonių salas, ieškome gražiausių ir tauriausių jausmų planetos.

Arba tylime.
Ir kiekvieno tyla būna skirtinga.
Tai būna sunki atodūsių tyla, o kartais - netenkame amo dėl užgriuvusio džiaugsmo.
Tyla sustingdo žodžius, nes jų vertė sumenksta prieš išsipildžiusio stebuklo galią. Kokia prasminga būna tyla…
Ji atstoja prasmingiausių meilės, atjautos ir padėkos žodžių tinklą.

Kartais mes meldžiamės.
Ir mūsų malda būna skirtinga.
Ji galinga tampa tada, kai ja dėkojame, o ne reikalaujame.
Kelių nuoširdžių žodžių junginių mes galime pasakyti tiek, kiek negali atstoti storiausios knygos.

Aušta diena…
Rytą kažkur išeisime, vakare - grįšime.
Per dieną mąstysime, tylėsime, kalbėsime, dirbsime, melsimės, lauksime…
Suvokdami dienos dvasią, rimtį ir prasmę.
Gyvensime įprastu kasdienybės ritmu, grožėsimės meilės galia, laiko dvasia ir išvysime trapų jų stebuklą.
Bėgančios dienos išblukins veidus, datas, faktus…
Liks tik prisiminimų ir atminties pėdsakai.

Vieną kartą mūsų diena ir mūsų laikas - išeis ir negrįš.
Išeisime ir mes. Su laiku ir per laiką.
O kol esame - tegul išaušusi diena lyg drugelis plevena šalia mūsų. Ir mus džiugina.
Gražaus sekmadienio.