Tą rytą Raselė nenorėjo eiti į mokyklą, sakė, skauda pilvą, Ilona tik nusijuokė – šiandien matematikos kontrolinis, o vakar vietoj uždavinių visą vakarą sėdėjo telefone, pasakiau, kad gyvenime reikia daryti ir tai, ko nenori, Raselė paklausė, ar aš irgi darau tai, ko nenoriu?
Pasakiau, kad visada, kam reikėjo taip sakyti, galėjau pajuokauti, pasakyti, kad tėčiai visada daro tai, ko nenori mamos, būtų nusijuokusi, o dabar žiūrėjo į mane taip rimtai – aštuoneri metai, o jau žiūri kaip suaugusi, reikės vakare paklausti, kaip sekėsi kontrolinis, jeigu gerai, gal savaitgalį nuvažiuosim kur nors.

***
Karšta, net pirštinės drėgnos, šalmas spaudžia pakaušį, nors dar neužsidėjau, reikėjo nusipirkti kitą pošalmį, vis pamirštu, šį mėnesį jau nieko nepirksiu, automobilio draudimas, paskola, mažajam batai ir tos prakeiktos palūkanos vėl padidėjo, dėl to gal ir jie susirinko, nors nežinau.
Gal dėl kainų, mokesčių, dėl viso to melo, tų skiepų ir šiaip, kad vaikai galėtų mokykloje mokytis, nes klasiokas, tas Ignas, kur kartu sportuodavom, tai ir darbą prarado, o manoji tai dūsta po ta kauke, štai vakar žiūrėjom žinias ir Ilona pasakė, kad žmonės teisūs, aš irgi taip galvoju, net garsiai pasakiau, kad visi jie ten vagys, na, gal ne visai visi, bet meluoja tai tikrai visi.
Žiūri į akis ir meluoja, o paskui aiškina, kad žmonės ne taip suprato, jeigu šiandien nedirbčiau, gal pats ateičiau, ne, neateičiau, kam man tos problemos ir Ilona neleistų, su mano tarnyba į tokius dalykus neinama, na, o jeigu ateičiau, stovėčiau anoj pusėj ir prieš mane stovėtų toks pat kaip aš, su šalmu, skydu ir lazda, įdomu, ar jis galvotų tą patį.
Instruktažas, vėl tie patys žodžiai, viešoji tvarka, provokacijos, įstatymų laikymasis, jokių savavališkų veiksmų, vykdyti vadų nurodymus, viskas aišku, man visada viskas aišku, kol nereikia nieko daryti, o kai stojau į tarnybą, galvojau kitaip, kad gaudysiu nusikaltėlius, gelbėsiu žmones, tėvas didžiavosi, mama verkė per priesaiką ir pats vos neapsiverkiau.
Valstybė, įstatymai, žmogaus teisės, tada tie žodžiai kažką reiškė ir dabar reiškia, tik dabar kažkaip kitaip, kiekvienas turi teisę protestuoti, aš net turiu pareigą užtikrinti, kad galėtų, o jeigu įsakys išvaikyti, vadinasi, bus pagrindas, be pagrindo niekas neįsako, tam yra vadai, teisininkai, atsakingi asmenys, aš negaliu kiekvieną kartą spręsti, ar įsakymas teisingas.
Jeigu kiekvienas spręstų, tada kas būtų, kariuomenė nebe kariuomenė, policija nebe policija, bet neteisėto įsakymo vykdyti negalima, to irgi mus mokė, žinau, bet kas nustato, kad jis neteisėtas – aš, čia, gatvėje, per tris sekundes? – nereikia prisigalvoti, dar nieko neįvyko, bet kiek jų daug, iš arti visai kitaip negu per televizorių, ten minia, o čia žmonės, štai senis su vėliava, vos pastovi, ir šitas jaunas irgi su vėliava, ir moteris su akiniais, kažką aiškina vyrui.
***
Jau girdžiu, sako einam iš čia greičiau, o du jauni stovi visai prie manęs, gal studentai, vienas visą laiką juokiasi, štai kažkas dalija arbatą iš termoso, ir ko jie čia stovi per tokį karštį, nes jau užkniso, mane irgi užkniso, ant vieno plakato parašyta beveik tas pats, ką vakar pasakiau Ilonai, net juokinga, galėčiau laisvai prieiti ir paspausti ranką, pasakyti, kad pritariu, tik dabar esu kitoj pusėj.
Šalmas geras daiktas, užsidedi, ir niekas nemato tavo veido, gali žiūrėti žmonėms į akis, o jie tau – ne, gal todėl ir duoda tuos tamsius antveidžius, ne, ne todėl, dėl saugumo, žinoma, dėl saugumo, nereikia ieškoti prasmių ten, kur jų nėra, va, kažkas atskrido, akmuo ar butelis, sudužo ant asfalto, keli žmonės atsisuko, pradėjo šaukti, dar kažkas metė, jau įsakymas, jau prasideda.
Visada atsiranda tokių, kuriems neužtenka šūkauti, reikia kažką sudaužyti, gal girti, gal chuliganai, gal specialiai atėjo, o gal specialiai atsiuntė, nes va jau dingo kažkur, ir kas juos atsiuntė, nesąmonė, nereikia galvoti apie sąmokslus, darbas yra darbas, ir įsakymas jau duotas, tuoj prasidės, bet keista, štai tas su juodais marškinėliais, visą laiką buvo priekyje, o dabar staiga kažkur dingo, ir dar du, kaip pagal komandą.
Gal pasirodė, nesvarbu, per radiją vėl kažką kalba, pasiruošti, širdis pradėjo plakti, visada taip prieš veiksmą, kūnas pats žino, ką daryti, adrenalinas, nieko baisaus, o gal dar nieko nebus, gal išsiskirstys, gal kas nors išeis iš Seimo pasikalbėti, juk dėl to žmonės ir atėjo, žūriu į langus, ten kažkas stovi, žiūri į mus, į juos, iš ten turbūt viskas atrodo kitaip, maži žmonės, maži plakatai, mes kaip skruzdėlės.

***
Ten kondicionieriai, mes čia stovim, jie ten sėdi ir mes turėsim už juos viską sutvarkyti, viskas, stop, jau įsakymas, jau įsakymas – pirmyn ir staiga palengvėjo, kaip keista, dar prieš minutę nežinojau, ką daryti, o dabar žinau, viskas dabar aišku, judėti, išstumti, neleisti prasiveržti, sulaikyti besipriešinančius ir nereikia galvoti apie valdžią, apie mokesčius ar kas teisus, nereikia galvoti iš viso.
Skydas, smūgis, dar žingsnis, smūgis, dar vienas, laikytis greta, kažkas tamsoj rėkia, kad mes fašistai, kitas spjauna, smūgis į skydą, žingsnis, smūgis, žingsnis, dar vienas, juk aš tau nieko nepadariau, ko tu prie manęs lendi, traukis, negirdi, vyras priešais, gal negali atsitraukti, nes už nugaros kiti, gal nenori, koks skirtumas, įsakymas buvo, visi girdėjo, smūgis per ranką, į petį, suriko, pats kaltas, aš perspėjau, galėjai pasitraukti.
Kažkas manyje pasikeitė, nebebijau, nebekaršta, net gera, kūnas lengvas, viskas vyksta greitai, matau rankas, judesius, veidus, ne, ne veidus, kliūtis, reikia išstumti, reikia judėti, o tu stovi, traukis, dar vienas smūgis, kažkas griebia už skydo, išplėšiu, stumteliu, griūva, dabar jam dujų, taip, taip, dar, kitas puola kelti, traukis, sakau, juk patys pradėjot, aš jums nieko nedariau, aš dirbu, aš turiu šeimą, vaikus, paskolą, aš irgi moku tuos pačius mokesčius, irgi nekenčiu tų, kurie sėdi už langų, tai kodėl jūs mane puolat, kodėl nevykdot ką sakom.
Kodėl ne juos, ne, dabar jau nesvarbu, jūs visi vienodi, atėjot čia, stovit, nors leidimo stovėti laikas jau pasibaigė, tie, kur dingo, mėtė akmenis ir vienam pataikė, o paskui verksit, kad jus mušė, visi tokie nekalti, visi teisūs, o mes blogi, tai imkit, ir dar, kad žinotumėt, kad kitą kartą pagalvotumėt – kažkas krenta, kažkas rėkia, lazda atsitrenkia į ranką, į petį, į kažką minkšto, aš nebežiūriu kur, o ir tamsu juk.
Ne, žiūriu, aš žinau, ką darau, aš apmokytas, viskas pagal taisykles, tik kodėl taip gera, kodėl norisi dar, nes jie priešinasi, nes reikia palaužti pasipriešinimą, nes kitaip nesustos, ne todėl, kad man patinka, man nepatinka, aš ne toks ir vėliau neprisiminsiu visko iš eilės, tik kažkokius gabalus, kruvina nosis, moteriška rankinė po kojomis, akiniai ant grindinio, ir dar telefonas visai prie veido.
Kažkas filmuoja, reikia išmušti tą telefoną, kad nematytų, atimu ir trenkiu į asfaltą, kad niekas nematytų, kodėl, juk viską darau teisingai, štai vienas guli, susirietęs ant šono, su vėliava, rankomis užsidengęs galvą, pakeliu lazdą, jis pasižiūri į mane, tiesiog pasižiūri, akys pilkos, gal mėlynos, tamsu juk, veidas paprastas, truputį panašus į mano tėvo, ne, nepanašus, tėvas jau senas, šitas jaunesnis.
Nuleidžiu lazdą, kažkas iš už nugaros rėkia nestovėti, einu toliau, reikia baigti darbą, tai ir baigiam, štai juos jau išveda, į autobusą gaus malkų ir išsiaiškinsim, baigiasi, pagaliau, šalmas šlapias iš vidaus, uniforma prilipus prie nugaros, skauda riešą, pirštai vos klauso, turbūt nuo lazdos, kiek kartų sudaviau, nežinau, kam skaičiuoti, kolega duoda cigaretę, nerūkau trejus metus, bet paimu, užsitraukiu, net galva apsisuka.
– Gerai jiems davėm, – sako, nieko neatsakau – Ko toks? Gyvi visi, taip, gyvi, aš gyvas, kolegos gyvi ir tie visi gyvi, gal sužeistų yra, bet nieko baisaus, medikai pasirūpins, viskas baigėsi, aikštėje šiukšlės,sulaužyti plakatai, pora vėliavų ant žemės ir kažkieno batas, vienas batas, kur kitas, gal žmogus pabėgo be bato, kaip galima bėgti su vienu batu per patamsį, nesąmonė, apie ką aš galvoju, noriu namo.
Dušo, karštos vakarienės, atsisėsti ir kad niekas nieko neklausinėtų, o rytoj laisva, reikia į servisą, stabdžiai cypsi ir paskambinti į banką dėl atidėjimo, dėl jų juk irgi, atrodo, protestavo, o gal man pasigirdo, na, nesvarbu, vos nenusijuokiu, kažkas iš vyrų klausia, kas juokinga, nieko, sakau, viskas okei.
***
Namie kvepia keptomis bulvėmis, Raselė atbėga pirma, apsikabina per liemenį, mažasis atkrypuoja iš paskos, įsikimba į kelnių klešnę – Tėti! – kaip gera, pritūpiu, apkabinęs abu laikau ilgai, per ilgai, dukra jau pradeda muistytis, mažasis juokiasi, štai dėl ko viskas, dėl jų, kad turėtų namus, galėtų mokytis, kad nieko netrūktų ir nereikėtų gyventi taip, kaip gyvenom mes, turėtų geresnį gyvenimą, taip.
– Tėti, tu šiandien gaudei blogiečius? – Taip, zuikuti – Pagavai? – Pagavom – O jie labai blogi? – Nežinau, ne, žinau, buvo tokių, kurie mėtė akmenis, buvo ir kitokių, bet vaikui nepaaiškinsi. – Eik rankų plautis, – sako Ilona – Ačiū tau, ir jau vakarieniaujam, mažasis išpila arbatą, Raselė pasakoja, kad kažkas klasėje ant lentos nupiešė pliką užpakalį, o mokytoja supyko, visi juokiamės, aš irgi, nes tikrai juokinga, paprasta, kvaila ir gera.
Paskui dukra klausia: – Tėti, o kodėl per televizorių rodė, kad policininkai mušė žmones, šakutė sustoja rankoje. – Nes tie žmonės neklausė policininkų. – O kodėl neklausė? – Todėl, kad... todėl, kad buvo pikti, todėl, kad norėjo teisybės, todėl, kad kažkas metė akmenį, todėl, kad kažkas davė įsakymą, todėl, kad aš turiu darbą.
– Kartais žmonės blogai elgiasi, – pasakau. – O tada juos galima mušti? Ilona pakelia akis. – Valgyk, atšals, dukra dar kažką nori pasakyti, bet mažasis numeta šaukštą, visi atsisuka, ir gerai, kad numetė, ir po pusvalandžio vaikai pagaliau miega, sėdim virtuvėje, ji geria arbatą, aš alų, antrą, gal trečią, nežinau, ji žiūri į mane, pažįstu tą žvilgsnį, tuoj paklaus:– Sunku buvo?
– Normaliai. – Mačiau per televizorių. – Ten ne viską rodo – Baisiai atrodė – Iš arti dar baisiau – kodėl taip pasakiau, nes ji tyli, paskui klausia: – Tu irgi mušei? – štai, galėjau pasakyti, kad ne, kad tik stovėjau ir mūsų būrys buvo kitur, ji nepatikrins, o jeigu patikrins, juk visus draugus pažįsta, pakanka paskambint, bet koks skirtumas, niekas neatpažins, buvau su šalmu ir antveidžiu.
– Vykdžiau įsakymus – ji žiūri – Aš ne to klausiau. – O ką turėjau daryti? Stovėti ir laukti, kol man galvą praskels? – Aš nieko nesakau – Tai kodėl klausi? – Nes tu mano vyras, kažkodėl supykstu, ant jos, ant savęs, ant visų – Tu nesupranti, kaip ten būna, sėdi namie, žiūri televizorių ir viską žinai, o mes ten stovim, į mus mėto, mes irgi žmonės – Žinau. – Nežinai. – Ji nuleidžia akis, norisi atsiprašyti, bet neatsiprašau.
Kodėl turėčiau, aš nieko blogo nepadariau, dirbau, grįžau namo, parnešu atlyginimą, už jį perkame maistą, mokame paskolą, už jį dukra eina į būrelį, nupirkome mažajam batus, viskas dėl jų, ji atsistoja, surenka puodelius. – Eik miegoti. Pavargai. – Taip, pavargau, kaip norėčiau, kad apkabintų, neapkabina, gulim lovoje, ji nusisukusi į sieną, aš žiūriu į tamsą ir girdžiu, kaip kvėpuoja, gal nemiega, gal laukia, kol ką nors pasakysiu... Ką?
Kad šiandien daužiau žmones, su kuriais vakar būčiau sutikęs, vienam sudaviau per ranką, nors jis gal net negalėjo pasitraukti, kitą pargrioviau, norėjosi mušti dar ir dar, kad buvo gera, ne, to nepasakysiu niekada, nes tai netiesa, man iš tikrųjų tai nebuvo gera, tiesiog adrenalinas, stresas, organizmo reakcija, juk visi taip reaguoja, mokslininkai seniai ištyrė, bet kas, jeigu ji paklaustų, ar galėčiau taip padaryti dar kartą?
Galėčiau, rytoj, poryt, kada įsakys, nes toks darbas, bet jeigu įsakytų mušti ją, nesąmonė, kas čia per mintys, niekas niekada taip neįsakys, bet jeigu ji stovėtų ten, aikštėje, su tais žmonėmis, jeigu laikytų plakatą ir kažkas mestų akmenį, o ji nespėtų pasitraukti, na, tada aš ją apginčiau, nuo ko, nuo mūsų, ir atsibundu naktį, kiek valandų, trys, ne, gal ketvirtis po keturių, telefonas ant spintelės, bet nenoriu žiūrėti.
***

Ji miega, mažasis kitame kambaryje kažką sumurma per miegus, įjungiu lempą ir guliu ant nugaros, lubos baltos, prie lango tai tamsesnės, reikia perdažyti, dar pernai žadėjau, na, pavasarį tikrai perdažysiu, virtuvėje kapsi vanduo, vienas, du, trys, o gal vonioj, vėl tarpines reikia keist, galvoje kažkodėl atsiranda tas vyras ant grindinio, kuris žiūrėjo į mane, kodėl taip žiūrėjo, gal norėjo įsiminti mano veidą, bet juk nematė.
Gal norėjo ką nors pasakyti, keiktis, paprašyti kad leisčiau tiesiog išeiti, o gal tiesiog žiūrėjo kaip žmogus žiūri į kitą žmogų, užsimerkiu, vėl matau, atsimerkiu, lubos, nereikia galvoti, rytoj būtinai nuvežti automobilį, paskui į parduotuvę pieno, Raselei pažadėjau baseiną, tai gal sekmadienį, jeigu Ilona nesupyko, reikės rytą atsiprašyti, tik už ką, už tai, kad pakėliau balsą, ne, už kitką, ko ji nežino.
O aš, aš žinau, bet ką aš žinau – tik vykdžiau įsakymą, kad žmonės priešinosi ir reikėjo užtikrinti tvarką ir kitaip negalėjau, kad turiu šeimą, paskolą du vaikus ir nesu blogas žmogus, tikrai nesu, tik kodėl reikia sau tai kartot, pasiverčiu ant šono – ji miega, ranka išlindusi iš po antklodės, norisi paliesti, nepaliečiu, kad nepažadinčiau, o ji rytoj atsikels pirma, išvirs kavos, paklaus, ar išsimiegojau, pasakysiu taip ir viskas bus kaip visada.
Tikrai, juk nieko neatsitiko, buvo darbas, dabar poilsis, ir dar liko vienas vasaros sekmadienis ir nuvažiuosim dar prie ežerų, ir užsimerkiu, ir nieko negalvoju, tik kažkodėl reikia labai stengtis, kad nieko negalvotum ir staiga prisimenu, ką rytą sakiau dukrai – kad gyvenime visada reikia daryti tai, ko nenori – o jeigu vieną dieną ji manęs paklaus, kodėl aš dariau tai, ko nenorėjau, ir vis tiek padariau, ką atsakysiu, kad reikėjo, kad įsakė, kad turėjau paskolą, ją mylėjau?
Atsimerkiu – lubos, tamsoj nebe baltos ir prie sienos kraunamo telefono švieselė, o už sienos tyliai ūžia šaldytuvas, ir rytoj reikės pakeisti perdegusią lemputę koridoriuje, ir nusipirkti pieno, būtinai nepamiršti pieno, nes rytą vaikai valgys dribsnius, o be pieno jie nevalgo, taip, ir tada vėl bus ašaros ir reikės kažką daryti, kaip visada, bet nieko negalvoju, visai nieko, tik laukiu, kada pagaliau užmigsiu.















Skaityti komentarus