Va, ir dar kartą pabuvau, kur visada norėjau. Ne vasarą, prie audringos Baltijos, o "pagyvenęs", kaip sako rusai, žmogus prie rudens jūros. Nėra minios, tik gamtos šėlsmas ir tu. Toks tarsi susitikimas su tikrumu ir savim, kada lapkričio jūra grąžina tave sau.
Žmonės išvažiuoja, ištuštėja paplūdimiai, užkalamos vasaros prekyviečių langinės. Nebėra muzikos ir vaikų klegesio, pusnuogių kūnų, ore tvyrančios aistros ir juoko. Lieka vėjas, smėlis, vanduo, dangus. Ir tu.
Ant kranto apsitrynęs per alkūnes žmogelis, vėjas plėšia nuo galvos iš Temu atsisiųstą kepurę su užrašu LIETUVA, skverbiasi pro apykaklę ir šaltis gniaužia pirštus. Ir nesinori niekur eiti. Nors čia nieko nėra, bet čia yra viskas.
Jūra nepažįsta mūsų ir jai nerūpi, kas buvai, ką mylėjai, ką praradai ir kuo tikėjai. Ir kiek kartų išdavei save. Nusispjaut jai ant tavo nuopelnų, klaidų, pralaimėjimų. Buvo prieš tave ir bus be tavęs. Ir tas abejingumas guodžia, nes nereikia niekuo apsimetinėti.
Iš vaikystės tik kažkokios draiskanos, saulės apšviesta kambario siena, motinos ranka ant kaktos, kai sunkiai sirgai, po lietaus šlapias takas tarp namų. Tiek metų gyvenai, tiek visko, o liko štai kas. Ne didieji įvykiai, ne pergalės, ne tai, dėl ko nemiegojai naktimis.
Tik šviesa ant sienos ir balsas. Tas vaikas tebėra tavyje, tik nebežino, kur jo namai. Ne vieną iš pačių artimiausių paleidai, tik dabar supratai – visam laikui. Kiek palikai to, kas atrodė nepaprastai svarbu, kiek žodžių, kurių nereikėjo, kiek nutylėjai ką reikėjo ištarti?
Buvai kartais net teisus, tik kiek tau iš tos teisybės? Vien bangos į krantą. Vienatvė čia ne tuštuma, ji pilna gyvenimų, kuriuos gyvenai vienas viename. Pilna žmonių, kurie tebėra, visų neįvykusių galimybių, neišsipildžiusių pažadų, nepasirinktų kelių.
Esi turtingesnis už vasaros minią, kuri čia valgė ledus, fotografavosi ir skubėjo gyventi. Nes turi savo buvusį laiką. Ir baimę, kuri ateina ne iš karto – iš pradžių tik kaip šaltas vėjo gūsis, paskui mintimi, kurios nesinori pabaigti. Vieną dieną tavęs nebebus.
Nebebus to, kuris spokso į jūrą, nebebus kam prisiminti motinos rankos ir tos saulės ant sienos, pirmojo bučinio. To slapto, vienintelio pasaulio, kurį nešiojiesi savyje ir kurio niekas kitas iki galo nepažino. Bandai priešintis beprasmybei – na ir kas, kad buvai, matei, mylėjai, kentėjai?
Bet protas čia sustoja, kaip vaikas prie užrakintų durų. Kaip gali nebūti to, kuris žino, kad yra? Suprato dalelę to, kas buvo duota? Ir dabar stovi čia – mažas, senstantis, laikinas. Ir didžiuojasi galėjęs atsimerkti akimirkai tarp dviejų nežinomybių.
Išgyvensim tai, kam nepriklausom, priimkim šią dovaną. Tuoj tems, tolumoje horizontas, kur dangus su vandeniu pamažu tampa vienu tamsos paviršiumi. Vėjas stiprėja, mažos ledo kruopelės aštriai į veidą. Reikėtų jau namo, kur šilta ir daiktai, kurie tave pažįsta.
Ten laikrodis virtuvėje tyli ir kitas langas, už kurio tas pats vakaras. Dar truputį pastovim ir staiga pajuntu dėkingumą. Nežinau kam ir už ką. Gal už tai, kad visa tai tave gyveno ir tave skaudėjo. Už praradimus ir savo kaltes, kurių niekada neatleisi kitiems.
Už tą trumpą, nepakartojamą ir truputį kvailą galimybę būti. Trumpam apsikabinam, jos lūpos švelnios, kvapnios ir šiltos, kaip visada. Atsigręžiam nuo jūros, vėjas jau stumia namo, kurie mus prisimins. Tai yra dovana.














Skaityti komentarus