Vis dažniau vaikštome prisiminimų takais, drėksta akys nuo vaizdų, kuriais dar taip neseniai gėrėjosi mūsų jaunystė.
Bet dėl to neturėtų būti liūdna. Su metais išeina iliuzijos, nerimas, chaosas, šėlsmas, smulkmenos…
Dabar mes jau gerai suprantame, kad parkristi yra gyvenimo dalis, o keltis ir atsitiesti - gyvenimo būdas.
Būti gyvam - Dievo dovana, o būti laimingam - mūsų pačių pasirinkimas.
Mes patys sau esame ir karas, ir taika.
Mes mokame kovoti po vieną, kai nieko nėra šalia, nes ir vienas lauke - karys. Išdrįsti kautis vienam - karžygystė.
Mes sugebame pakelti bet kokio sunkumo gyvenimo naštą.
Ir su ja lipame ne žemyn, bet į kalną.
Platesnis mūsų žvilgsnis, gilesnis supratimas, daugiau patirties.
Mes mokame važiuoti gyvenimo karieta net ir tada, kai nusimauna vienas tos karietos ratas.
Mes lengviau atskiriame smulkmenas nuo svarbiausių dalykų.
Žinome gyvenimo vertę ir kainą.
Ir už viską mokame padėkoti.

Mes mokame išverti tarp atodūsių ir ašarų.
Mums vis dar negelsta svajonių žolė ir ant žodžio briaunos tyliai nutupia paukštis…
Mes vis dar mokame mylėti, apdainuoti kiekvieną akmenį…
Nes kiekvienas mūsų yra karys ir poetas.
Mes mokame tyliai klausytis savęs.
Mes vis dar esame išdidūs ir galingi, nors iš mūsų greit liks tik lašas dangaus debesies…

Tokie buvome ir esame MES…
Tokie mes ir būsime…