Kuo aukštesni žmogaus virpesiai, tuo stipriau kitame išryškėja priešingybės.

Aukšto dažnio (ir sąmoningas) žmogus į kitų priešiškumą neatsako tuo pačiu. Tokio žmogaus viduje jau yra centras, pusiausvyra. Tai nėra prigimtinė duotybė – tai nuolatinė praktika. Kelyje žmogus nuolat tikrinamas, kol pasiekia būseną, kurioje yra vidinė ramybė, tykus džiugesys, lengvumas. 

Vos tik žmogus žengia į savęs pažinimo kelią, viskas ima keistis.
Į paviršių kyla tai, kas subrendo išvalymui, paleidimui – senos žaizdos, užspaustos emocijos, senos schemos. Gyvenimas tampa vientisu pažinimo keliu: nėra nieko atsitiktinio, nėra nieko be prasmės. Ir tik tada, kai žmogus liaunasi priešintis, priima gyvenimą tokį, koks jis yra – prasideda tikrasis virsmas.

Žemesnių vibracijų žmonės gyvena valdomi savo ribotų įsitikinimų ir emocijų.
Tie, kurie gyvena širdimi, jau supranta, kad su kai kuriais žmonėmis konstruktyvus ryšys tampa tiesiog neįmanomas. Todėl dabar taip dažnai nutrūksta seni draugystės arba šeimos ryšiai.

Vienas pasirenka augimą ir eina paskui širdį, o kitas nenori nieko keisti ir lieka gyventi įprastą gyvenimą. Galiausiai jie ima kalbėti „dviem skirtingomis kalbomis“ ir pasuka skirtingomis kryptimis.

Tada žmogus neretai susiduria su vidiniu konfliktu – atsiranda stiprus noras padėti kitam, „pasiimti jį su savimi“, kad tik to žmogaus neprarastų. Tačiau tai neįmanoma – tai tik dar labiau paaštrina situaciją.
Kitas žmogus jau pasirinko – jam patogu dabartinėje komforto zonoje, o iš tikrųjų jam tiesiog baisu būti savimi ir pradėti gyventi.

Kuriam laikui širdis plyšta iš skausmo, bet praradimų neišvengsi – kitaip reikės prisitaikyti.
O prisitaikymas reikštų praradimą savęs, savo širdies, savo troškimų. Tokia kaina anksčiau ar vėliau virsta gilia vidine tuštuma.

Niekas negali pakeisti kito.
Mes galime keisti tik save – jei patys to norime.
Galime rodyti pavyzdį savo gyvenimu ir būti šalia, kai žmogui reikės.
Bet keisti kitus – ne.