Taip, kalvos aukštos ir laužai vargiai ką apšviečia. Bet sargybiniai mato vienas kitą, nors neatpažįsta. Kartais iš tolo vienas kitam pamojuojam. Tai viskas, kas yra. Ir kas įmanoma.

Kas laukia šviesos, dažnai pamiršta, kad aušra ateina tik tiems, kurie nepabėgo iš nakties. Kantrybė nėra laukimas. Mes budėjimas, kai niekas nieko nebežada.

Sakot, pasaulis per platus? Vėjas, perbėgęs per kalvas, nepalieka žymių, tačiau kalvos žino, kad jis buvo. Net jei niekas neištars mūsų vardo, kažkas bus perėjęs mūsų tylą.

Naktis visada atrodo didesnė už ugnį, bet liepsna niekada nesiskundžia. Ji dega tiek, kiek jai duota, kiek meilės galėjo sukaupti gyvas medis. Taip, kiekvienas laužas galvoja esąs vienišas.
Neklauskim, ar pajėgsim, ar verta - tai ne klausimas, o būsena. Kas dalinasi net mažą šviesą, jau davė daugiau už tą, kuris nešė amžinybes mintyse. Kas nepavargo žiūrėti į tolius – tas jau kelyje.

Rytoj niekas nepasikeis, bet štai liepsna vėl ir vėl mirguliuoja akyse. Ir kažkas, kažkur, per tą patį atstumą tarp kalvų tamsoje, regi tą patį šviesos virpėjimą. Ir to mums šiąnakt pakanka.

Ugnis niekada nemato visos tamsos, bet naktis visada žino, kur ji dega. Ir ateina gesinti netikėjimais. Ateitis nėra dovanota, jos reikia išlaukti.
Mes nesam maži, tiesiog stovim per arti savo baimės. Budintys naktį ne pasaulį saugom, o vienas kitą nuo užmaršties. Ir atstumas tarp laužų matuojamas ne žingsniais, o drąsa pakelti akis.
Mūsų šviesa maža, bet nesilpna, ji tiesiog neturi pretenzijų būti saule. Nematom vienas kito? Kartais neregėti veido reiškia matyti esmę. Mūsų tylėjimas nėra tuštuma – tai vieta, kurioje dar neapsisprendė žodis.
Išnykstam ne tada, kai pralaimim, o kai nustojame degti be liudininkų. Naktis klausia mažiau už dieną, bet atsakymus priima rimčiau.

Ugnis nežino, ar ji reikalinga, bet kurie ją saugo - prisimena kelią. Sudegusių pelenai yra ne pabaiga, o tylus liudijimas, kad šiluma buvo kadaise tikra.
Žvaigždės ir laužai kalba ta pačia kalba – tik skirtingu garsu. Jei niekas neatsiliepia, tai dar nereiškia, kad niekas mūsų neklauso. Mūsų sargyba nėra pareiga, tai susitarimas su tamsa.
Ne mažas yra menkas, o tas, kuris pasaulio triukšmu save matuoja. Ugnis neklausia nakties leidimo, ji tiesiog dega. Ir kalvos mūsų ne per aukštos.
Tai žmogaus žvilgsnis per žemas ir sunku pakilti, bet kas budi tamsoje, tas jau pasirinko šviesą. Taip, ne visų mūsų veidai duoti atpažinimui, kai kurie – tik paliudijimui.
Bet atstumas tarp mūsų trumpėja ne žingsniais, o be baimės pakeltomis akimis. Ir maža mūsų šviesa nekaltina tamsos - tylėjimas yra kalba tiems, kurie neskuba.

Ne kiekvienas mūsų mostas prie laužo skirtas akims, kai kurie – tik širdžiai. Nes kas tikisi ryto, bet bėga nuo nakties, tas ieško ne šviesos, o pasiteisinimo. Pelenai nemeluoja - tai ugnis, nusirengusi šviesą.

Būti sargyboje reiškia sutikti nebūtinai tokį, kaip mes, o koks ateina. Ir priimti tokį laiką, koks išauš. Ne tas pradingsim, kurio nemato, bet tas, kuris nustojo degti.

Naktis ilga tik tiems, kurie joje vieni. Ugnis maža, bet jos mums pakanka, kad turėtume kur sugrįžti. Naktis nereikalauja paaiškinimų, priima tik mūsų budėjimą ir ne visų mūsų veidai verti atpažinimo.
Kai kurie duoti tam, kad būtų paliudyta: ne vienas čia stovėjai. Atstumas tarp laužų bus nugalėtas, tylėjimas nėra tuštuma. Tai laikas, kuriame žodis dar renkasi tiesą.
Mes ją ir vienas kitą surasim.