Šventės dažnai ateina su nerašytu reikalavimu – būti laimingiems. Gatvės švyti, reklamos mirga stebuklais, žmonės dalijasi džiaugsmo akimirkomis, o ore tvyro lūkestis, kad kiekvienas turėtų jaustis taip pat. Tačiau vidinė tikrovė ne visada paklūsta kalendoriui. Kartais švenčių metu apima liūdesys, tuštuma, vienišumas ar keistas sunkumas, kurio nepavyksta paaiškinti. Ir tuomet kyla dar viena našta – jausmas, kad su mumis kažkas negerai.
Liūdesys per šventes dažnai laikomas „neteisinga“ emocija. Tarsi ji gadintų bendrą šventinę nuotaiką, tarsi neturėtume teisės jausti kitaip. Tačiau emocijos neturi moralės – jos nėra geros ar blogos, teisingos ar klaidingos. Jos yra signalai. Švenčių laikotarpis, kai sulėtėja išorinis gyvenimas, dažnai atveria tai, kam kasdienybėje nelieka vietos. Nutylėtas ilgesys, neišgedėtos netektys, neįvykę pokalbiai, santykiai, kurie nebeturi gyvybės, arba tie, kurių taip ir nebuvo.
Kai visi aplinkui džiaugiasi, liūdesys tampa dar ryškesnis. Jis tarsi išryškėja kontrasto fone. Ir dažnai tai ne dabarties liūdesys, o tas, kurį sukaupėme per metus. Tai gali būti nuovargis nuo nuolatinio stiprumo, nuo vaidmenų, nuo bandymo prisitaikyti. Šventės nuima kasdienes kaukes ir palieka mus akis į akį su savimi. Ne visi tam esame pasiruošę.
Ypač sunku tiems, kurie prarado artimuosius, išgyvena santykių krizę, jaučiasi vieniši ar gyvena ne taip, kaip kadaise svajojo. Šventės primena ne tik tai, ką turime, bet ir tai, ko netekome arba taip ir nesukūrėme. Ir tai visiškai žmogiška. Skausmas per šventes nereiškia nedėkingumo ar dvasinio nebrandumo. Jis reiškia, kad širdis gyva.
Didžiausia žala kyla ne iš pačių „sunkių“ emocijų, o iš bandymo jas nuslopinti. Kai verčiame save džiaugtis, kai šypsomės per prievartą, kai ignoruojame vidinį balsą, vidinis konfliktas tik stiprėja. Leisti sau jausti – tai ne pasiduoti liūdesiui, o suteikti jam erdvę būti išgirstam. Kartais vien to pakanka, kad jis pradėtų transformuotis.
Galbūt šios šventės nėra apie triukšmingą džiaugsmą. Gal jos apie tylą. Apie nuoširdumą sau. Apie leidimą nebūti „kaip visi“. Kartais tikrasis šventiškumas gimsta ne iš juoko, o iš švelnumo sau. Iš sprendimo nelyginti savo vidaus su kitų išore.
Jei švenčių metu liūdna, tai nereiškia, kad kažką darai ne taip. Tai gali reikšti, kad tavo vidus prašo dėmesio, atjautos ir sustojimo. Ir galbūt pati didžiausia dovana, kurią gali sau padovanoti, yra leidimas būti tikram – su viskuo, kas kyla. Net jei tai visai neprimena šventinės atvirutės.
Skaityti komentarus