Sausio 1-oji dažnai ateina su keistu kontrastu. Vakar buvo triukšmas, šviesos, linkėjimai, pažadai, o šiandien – tyla. Miestai nurimsta, žmonės sulėtėja, o viduje kartais kyla ne džiaugsmas, o tuštuma, nuovargis ar net liūdesys. Ir tai visiškai natūralu.
Ši diena nėra skirta naujų tikslų išsikėlimui. Ji nėra apie pažadus sau ir kitiems: „nuo šiandien viskas bus kitaip“. Sausio 1-oji – tai tarpas. Tylus perėjimas tarp to, kas buvo, ir to, kas dar tik formuojasi. Tarsi įkvėpimas po ilgo iškvėpimo.
Po fejerverkų dažnai išryškėja tai, ką visus metus bandėme nutildyti. Kūnas pavargęs, protas perkrautas, o širdis nori paprasto dalyko – ramybės. Šiandien žmogus trokšta ne dar vieno plano, o leidimo pabūti be reikalavimų sau.
Šią dieną svarbu ne pradėti, o sustoti. Ne kurti naują save, o susitikti su tuo, kuris jau yra. Paklausti ne „ką turiu pasiekti?“, o „kaip aš iš tikrųjų jaučiuosi?“. Nes nuo šio klausimo prasideda sąmoningesni metai.
Sausio 1-oji moko, kad tyla nėra tuštuma. Ji – erdvė. Joje gimsta tikresni sprendimai, ne iš spaudimo, o iš brandos. Joje galima pastebėti, kas iš praėjusių metų keliauja kartu, o kas natūraliai pasilieka už nugaros.
Nebūtina šiandien rašyti sąrašų ar duoti sau pažadų. Kartais didžiausias pažadas – leisti sau neskubėti. Leisti metams prasidėti ne su bėgimu ir bandymu kažką keisti, o su vidine ramybe.
Jei šiandien nieko „naudingo“ nepadarysi, nieko neprarasi. Priešingai – gali susigrąžinti ryšį su savimi. O iš šio ryšio vėliau gimsta ir sprendimai, ir veiksmai, ir pokyčiai, kurie išlieka ilgiau nei pirmas entuziazmas.
Sausio 1-oji – ne starto linija. Tai tylus slenkstis. Ir kartais verta jame pastovėti šiek tiek ilgiau.
Skaityti komentarus