Metų pabaiga – ypatingas laikas. Jame susipina nuovargis, lūkesčiai, prisiminimai ir neišsakytos mintys. Santykiai šiuo laikotarpiu dažnai tampa jautresni: iškyla seni vaidmenys, suaktyvėja senos nuoskaudos, o artumas kartais tampa išbandymu. Taip nutinka ne todėl, kad žmonės staiga pasikeistų, o todėl, kad metų pabaiga sustiprina tai, kas visus metus buvo nustumta į šalį.
Šventės iškelia į paviršių tai, kas buvo slopinta mėnesiais. Jei ryšyje buvo daug neišgirstų poreikių, neišsakytų jausmų ar nutylėto nuovargio, būtent dabar jie gali pasireikšti aštresnėmis emocijomis. Žmonės pavargsta ne tik fiziškai – pavargsta ir nuo pastangų būti stipriais, patogiais, nepriekaištingais, atitikti lūkesčius. Kasdienybėje tai dar pavyksta, tačiau ilgesnis buvimas kartu, šeimos susibūrimai ar priverstinis artumas dažnai nuima apsauginius filtrus.
Vienas didžiausių metų pabaigos iššūkių – sugrįžtančios senos vaidmenų schemos. Šeimoje vėl tampame „tais vaikais“, „tais partneriais“, „tais, kurie kažką privalo“. Net ir sąmoningas žmogus gali nepastebėti, kaip ima reaguoti automatiškai: gintis, teisintis, pykti ar užsisklęsti. Šiose situacijose svarbiausia ne kovoti su kitais, o išlikti sąmoningam savyje – pastebėti, kas viduje suaktyvėjo ir kodėl.
Metų pabaiga taip pat kelia klausimą: ką verta pasakyti, o ko – nebe? Ne viskas, kas susikaupė, turi būti išlieta per šventes. Kartais tylėjimas nėra silpnumas, o brandos ženklas. Tačiau yra dalykų, kuriuos verta išsakyti – ne kaltinant, o dalijantis. Ne „tu toks ir anoks“, o „aš jaučiu“. Ne siekiant pakeisti kitą, o siekiant būti išgirstam. Toks atvirumas gali tapti ne konfliktų, o artumo pagrindu.
Svarbu prisiminti, kad artumas nebūtinai reiškia spręsti viską čia ir dabar. Kartais artumas – tai paprastas buvimas šalia be reikalavimų. Be analizės, be planų, be pažadų. Metų pabaigoje daugelis žmonių trokšta ne patarimų ir sprendimų, o ramybės ir saugumo jausmo. Galimybės būti savimi be kaukių.
Norint negriauti santykių per metų sandūrą, verta sumažinti vidinį spaudimą. Ne visos problemos turi būti išspręstos iki gruodžio 31-osios. Ne visi santykiai turi tapti „tobuli“. Kartais didžiausia dovana sau ir kitiems – leidimas būti netobuliems, pavargusiems, jautriems.
Metų pabaiga santykiuose gali tapti ne krizės, o sąmoningo užbaigimo laiku. Laiku, kai pasirenkame ne kovoti, o išgirsti vienas kitą. Ne įrodyti savo tiesą bet kuria kaina, o suprasti šalia esantį. Ne grįžti į senas roles, o likti savimi. Ir būtent toks pasirinkimas dažnai atveria duris brandesniam, švelnesniam ryšiui naujuose metuose.
Skaityti komentarus