Tai labiau primena ne netikėtą katastrofą, o metų metais nejudinamus klausimus, kurių sprendime įvairiausius interesus turi daug įtakingų grupių. Matyt dėl to ir nesutariama.

Tad jeigu atliekas veš į kitus regionus, didės transportavimo išlaidos, apkrova kitų savivaldybių infrastruktūrai, o sąskaitos galiausiai atsidurs gyventojų rankose. 

Todėl prieš skelbiant ekstremalią situaciją pirmiausia tegul atsako:
- Kodėl prieita prie tokios padėties, juk prisistatėme pakankamai MBA ir atliekų deginimo jėgainių;
- Kaip kontroliuojamas atliekų importas į Lietuvą perdirbimui, ar nesidangstoma dėvėtų rūbų prekyba;
- Kiek ši krizė kainuos gyventojams.

Mano supratimu, ekstremalios situacijos paskelbimas gali būti būtinas tam, kad atliekos neliktų gatvėje. Tačiau tai neturi būti priemonė norint paslėpti ankstesnes valdymo spragas.

Aišku, pirma reikia užtikrinti krizės suvaldymą, o iš karto po to – atlikti išsamų nepriklausomą vertinimą: kas neveikė, kas priėmė sprendimus, ir kodėl sistema tapo tokia pažeidžiama. 

Valstybėje ekstremalios situacijos turi būti išimtis, o ne būdas taisyti, kas ilgą laiką buvo nesprendžiama.

Priminsiu, jog 2023 m. Valstybinis auditas „Komunalinių atliekų tvarkymas“ konstatavimo, kad Komunalinių atliekų tvarkymo infrastruktūra nėra pajėgi užtikrinti, kad Lietuva pasiektų ES keliamus tikslus. 

Deja, bet matyt visos rekomendacijos nugulė stalčiuose, o po gaisro „Energesman“ parengti veiksmų planai, taip ir liko tik planais.

Jeigu taip ir toliau, rizikuojame supainioti dvi visiškai skirtingas sąvokas – krizę ir atsakomybę