Mūsų pasaulyje, kuris jau išeina, buvo didžiulė garbė žaisti Lietuvos rinktinėje. Laukdavo žaidėjai kvietimo kaip apdovanojimo. Nepakviesdavo – ilgai skaudėdavo. Žmogus jausdavosi kažko nepadaręs, nenusipelnęs, atstumtas.

Toje Lietuvoje, kurią praradome, Sabas po baisiausių traumų, sukandęs dantis atvažiuodavo. Po rungtynių ilgai sėdėdavo su kojomis ledo voniose, kad sumažintų tinimą ir skausmą. Niekada nepasakė ne, kai tik bent kiek galėjo - ėjo, nes taip liepė jo didelė širdis.

Dabar jau laukia, kad tik nepakviestų. Kad tik nereikėtų savo brangių, kruopščiai prižiūrimų barzdelių ir kiaušinių pravėdinti po valstybės vėliava. Dideli ir stiprūs vyrai baisiai įsiskaudina dėl vieno žodžio ir paskelbia principingą protestą. Treneris pakėlė balsą? Viskas. Tėvynė tegul palaukia, aš įsižeidžiau ir atkeršysiu, tai visi žinosit...

Šita mada prasidėjo dar nuo Ilgausko. Tada buvo surasta tobula formulė – Lietuvą labai myliu, tik žaisti už ją kažkaip neišeina, nes Garastas kažką ten ponui genialiausiam žaidėjui ne taip pasakė ar nepasakė.
Bet išėjo Garastas iš trenerių, atėjo kiti - pono drymelio milijonieriaus Lietuva vis tiek rinktinėje taip ir nepamatė. Meilė Lietuvai žodžiais ir toliau liko baisulingai didelė, tokia stipri, kad geriausia ją demonstruoti iš toli, net piršto nepakrutinus.

Tarptautinės sporto varžybos niekada nebuvo vien sportas. Tai simbolinis tautų varžymasis - vėliavos, himnai, valstybės pavadinimas ant marškinėlių ne dėl grožio. Rinktinė nėra privatus klubas, kurį renkiesi pagal nuotaiką ir algą. Ji yra tavo valstybės simbolis. O sporto turnyras tarp valstybių – tai simbolinis karas, kuriame yra tik vienas tikslas - nugalėti.

Todėl atsisakymas atstovauti savo šaliai vien todėl, kad nepatiko trenerio tonas ar kažkas užgavo savimeilę, simboliškai primena karį: šiandien nekariausiu, nes vakar seržantas grubiai kalbėjo. Niekas neverčia mylėti seržanto, juk kovoji ne dėl jo.

Juokingai atrodo, kad kuo didesni atlyginimai ir storesnės sutartys, tuo trapesnis pasidaro dvimetrinių ambalų "jautrus vidinis pasaulis". Milijonus uždirbantis raumeningas diedas pasirodo kaip kokia gležnutė vaikų darželio mergaitė, kai vienas griežtesnis sakinys jam didesnė trauma už pralaimėtą finalą visai savo tautai.

Rinktinė ne trenerio, federacijos ar sirgalių, o Lietuvos. Treneriai, federacijos, prezidentai keičiasi, bet visada tokie pat lieka marškinėliai su tavo valstybės vardu. Ir jos vėliava, kuri gali pakilti, skambant himnui.
Anksčiau Lietuvos marškinėlių reikėdavo nusipelnyti, juos saugoja namie kaip relikviją, rodo anūkams, jie kabo visokiuose muziejuose. Dabar juos galima išdidžiai numesti ant stalo ir dar laukti aplodismentų "už principingumą".

Niekada negalvojau, kad gali kada nors ateiti tokie laikai. Sportinė ir pilietinė garbė tapo derybų objektu, o pareiga liko žemiau asmeninių ambicijų. Galvoju ir nerandu atsakymo: kas laimi, kada tavo šalies vardas ant marškinėlių tampa mažiau svarbus už asmeninę savimeilę?