Ar galima teigti, jog asmenys, kurie vartoja alkoholį ir kitas psichotropines medžiagas, dažniau susiduria su savikontrolės, disciplinos problemomis? T.y. sunkiau valdo tiek elgesį, tiek emocijas ir savijautą?

Taip, tik jokiu būdu tai nereiškia, kad žmogus, kuris vartoja alkoholį, jau turi savikontrolės problemų. Svarbu paminėti, kad tie, kurie rizikingai vartoja alkoholį, yra labiau linkę pasižymėti tam tikrais asmenybės bruožais kaip impulsyvumas, kuris dažnai ir yra siejamas su savikontrolės stoka. Apskritai, savikontrolė ir disciplina dažniausiai ir priklauso nuo įvairių asmenybės savybių, išmokimo, aplinkos ir dar daugelio veiksnių, tačiau šiuo atveju savikontrolės problemas siečiau su sumažėjusia impulsų kontrole. Franken (2003) teigia, kad impulsų kontrolės stoka gali išsivystyti ilgainiui vartojant alkoholį, todėl kyla klausimas, kas sąlygojo alkoholio vartojimą, jeigu prieš tai žmogus ir nepasižymėjo impulsyvumu? Atsakymų ir priežasčių gali būti daug, todėl ir vykdomi įvairūs moksliniai tyrimai, kurių metu tai ir siekiama išsiaiškinti, bet kol kas yra įrodyta, kad žema impulsų kontrolė yra susijusi su padidėjusiu psichoaktyviųjų medžiagų vartojimu.

Taigi, impulsų kontrolė – gebėjimas nuspręsti ir kontroliuoti veiksmus, yra labai svarbus veiksnys klausime, ar asmuo gali susidurti su alkoholio vartojimo problema?

Kalbant apie sutrikusią impulsų kontrolę kaip ilgalaikio alkoholio vartojimo pasekmę, dažniau alkoholį vartojantys asmenys ilgainiui dėl įvykusios neuroadaptacijos (smegenų neuroplastiškumo) pradeda labiau atkreipti dėmesį į aplinkoje esančias užuominas, susijusias su alkoholiu, jo vartojimu ir sukeltu malonumo jausmu (apdovanojimo procesu) patirtu praeityje (cit. Fanken, 2003). Ir čia polinkis vartoti alkoholį tampa labiau biologizuotas – šiame procese daug įtakos turi smegenyse vykstantys pakitimai. Paprastai tariant, žmogus pripranta prie malonumo, tuomet atsiranda pakitimas smegenyse, nes jis įpranta gauti alkoholio ar kitos medžiagos didesnį kiekį, o jos negaunant smegenys tarsi reikalauja. Esant priklausomybei, troškimas yra apibūdinamas kaip neįprasta ir subjektyvi motyvacinė būsena, kurios metu norima numalšinti tam tikros medžiagos trūkumą (Franken, 2003) ir pasireiškia sunkumais reguliuojant stiprų troškimą ar impulsyvų elgesį, skatinantį vartoti alkoholį (Sinha, 2013). Taigi apibendrinant galima teigti, kad bet kokiu atveju rizikingas alkoholio ar kitų psichoaktyvių medžiagų vartojimas yra susijęs su savikontrolės problemomis.

Nemalonioji dalis – pagirios. Ar pagal charakterio bruožus galima nuspręsti kokios pagirios žmogų palies labiau – fizinės ar moralinės?

Į šį klausimą aiškaus atsakymo neturiu, tačiau tikriausiai šių dviejų tipų atskirti ir nereikėtų, nes fiziologiniai pjūčiai jaučiami dėl biologinių aspektų, o sąžinės graužatis – psichologinių. Fiziškai jausti pagirias yra gerai, nes tai reiškia, kad organizmas nėra prisitaikęs prie alkoholio, o taip paprastai tariant alkoholis organizmui yra kažkas, ką reikėtų pašalinti. Taip pat nemalonūs fiziniai pojūčiai pagirių metu žmogui gali sukurti asociaciją, kad alkoholis neteikia vien malonumo (kas kai kuriems atrodo), o taip pat alkoholio vartojimas turi ir ryškias negatyvias pasekmes. Grįžtant prie atsakymo į klausimą galima būtų samprotauti, kad moralines pasekmes gali patirti labiau tie asmenys, kurie yra ekstravertiški, pasižymi stiprių pojūčių siekimu, savikritiškiems, neurotiškiems asmenims, kurie ir taip labiau linkę nerimauti, liūdėti ar patirti pyktį. E. Harburg 1993 m. atliko tyrimą, kurio metu rezultatai parodė, kad asmenys, kurie yra neurotiški bei apsvaigę tampa depresyvios ar piktos nuotaikos, neseniai patyrę skaudų gyvenimo įvykį patirs ne tik nemalonius fizinius simptomus, bet ir kaltės bei gėdos jausmą po išgertuvių. Tai klausimas, kurį galima būtų patyrinėti. 

Ar yra skirtumai tarp moterų ir vyrų alkoholio vartojimo pasekmių, ir kokie jie? Ar visuomenė turi vienodą požiūrį į skirtingų lyčių alkoholio problemas?

Naujesni tyrimai vis labiau pabrėžia ne vyrų ir moterų skirtumus, bet panašumus, nes iš tiesų vyrai ir moterys nėra tokie skirtingi kaip, kad mes manome. Taigi nauji tyrimai teigia, kad vyrų ir moterų vartojimas darosi vis labiau panašesnis (Connor, Haber, Hall, 2016). Žinoma, labai daug tyrimų pateikia ir kitokius rezultatus, kurie rodo, jog visgi alkoholio vartojimo skirtumai tarp lyčių egzistuoja. Tokie tyrimų rezultatai rodo, kad vyrų alkoholio vartojimas yra gausesnis, dažnesnis bei jie yra labiau linkę vartoti rizikingai (Ammon et al., 2008; Bencevic-Striehl et al., 2009). Žinoma, alkoholio vartojimo skirtumus gali sąlygoti ir biologiniai aspektai. Skirtingas alkoholio poveikis ir jo suskaidymas organizme yra susijęs su mažesniu vandens kiekiu moterų organizme, todėl moterims alkoholis yra greičiau absorbuojamas į kraujų. Šis skirtumas lemia tai, jog mažesnės alkoholio dozės moterims sukelia tokį patį efektą kaip vyrams didesnės (Wilsnack et al., 2000).  Mūsų su kolegomis atliktame tyrime buvo atrasti skirtumai tarp vyrų ir moterų asmenybės bruožų, kurie susiję su rizikingu alkoholio vartojimu. Tyrimo rezultatų duomenimis vyrų alkoholio vartojimas buvo susijęs su impulsyvumu, neplanavimu, ekstraversija, o moterų grupėje – neplanavimu, ekstraversija ir depresiškumu. Visgi tokie skirtumai sąlygoti ir socialinių normų, vaidmenų, atsakomybių ir elgesio normų skirtumų, kurie vyrauja tarp vyrų ir moterų. Tikriausiai nėra sudėtinga pastebėti, kad mūsų kultūroje yra labiau priimtina pateisinti vyrą, kuris turi alkoholio vartojimo problemų nei moterį. 

Dėkojame psichologei Jovitai Janavičiūtei. Antroje ciklo dalyje diskutuosime apie kitas reikšmingas charakterio savybes, skirtingus elgesio modelius ir kaip jie keičiasi, paveikti alkoholio bei kitus svarbius klausimus.