Su „Vakaro žiniomis" savo patirtimi pasidalinti sutikusi Laura pasakoja, kad iki šiol ji skiepų klausimu buvo nusiteikusi neutraliai. Tačiau tai, ką po skiepo patyrė 33-ejų moteris, iki tol niekuomet nesiskundusi sveikata, privertė ją pakeisti nuomonę. Laura sako, kad, kaip ir visi, labai laukia, kada pandemija baigsis ir galėsime grįžti į normalų gyvenimą. „Tačiau ne tokia kaina, kai rizikuojame savo sveikata ir gyvybe", - sako jauna moteris. Ir priduria, kad dėl Lietuvoje taip reklamuojamo Galimybių paso neverta taip rizikuoti.

Pirmąją šalutinę organizmo reakciją Laura patyrė tą pačią dieną, kai jai buvo suleista pirmoji „Pfizer" gamintojo vakcinos dozė. Maždaug po keturių valandų prasidėjo stiprus galvos skausmas, kuris vėliau praėjo ir daugiau nepasireiškė. „Gyvenau įprastai. Visiems aplinkiniams džiaugiausi, kad po vakcinacijos jaučiuosi puikiai. Skatinau vakcinuotis ir kitus", - pasakoja Laura.

Negalėjo prakalbėti

Paskiepyta pirmąja doze ji buvo liepos 23 d. Praėjus dviem savaitėms, Laura pasijuto blogai. Moteris tapo vangi, jautėsi pavargusi. „Nesureikšminau ir tuo labiau nemaniau, kad tai galėtų būti vakcinos pasekmė. Vakare pajutau, kad purto drebulys, toks, kai pakyla temperatūra. Pasimatavus temperatūrą, termometras rodė 38,4. Kitų ligos požymių nebuvo, tad išgėriau vaistų, daugiau vandens. Jaučiausi neblogai. Išvažiavau į miestą. Mano kelionė truko lygiai 9 minutes.

Bevairuojant pajutau, kaip pradeda tirpti, šalti lūpos, rankos, kojos, stipriai plakti širdis, viduje vis labiau kilo susijaudinimo jausmas, ėmė svaigti galva, akyse balti, buvo vis sunkiau kvėpuoti. Iš karto sustojau. Iš pradžių atsidariau langą, bet jaučiau, kad tai nepadeda, todėl išlipau iš mašinos ir tuo metu kūnas pradėjo virpėti, drebulys vis stiprėjo, galiausiai net negalėjau pastovėti ant kojų, purtė visą kūną, įkvėpti oro buvo vis sunkiau. Vieną minutę atrodė, kad labai karšta, kitą - beprotiškai šalta. Galiausiai nebepajėgiau ištarti nė žodžio", - pasakoja Laura.

Visa tai vyko viduryje judrios gatvės, todėl ji iki šiol dėkinga pro šalį važiavusiam žmogui, kuris sustojo padėti moteriai, patraukė jos automobilį ir kartu su ja sulaukė medikų. Šie uždėjo Laurai deguonies kaukę, suleido vaistų, tačiau drebulys nesiliovė. Laurai tirpo ir skaudėjo kairę koją, buvo sunku kvėpuoti. Galiausiai medikai ją nuvežė į reanimaciją, kur jauna moteris girdėjo, kad personalas ir pats nežinojo, kas jai darosi bei kaip padėti. „Girdėjau, kaip medikai vieni kitų klausė, kas man nutiko ir ką reikėtų man leisti. Manęs jie taip pat kažko klausė, bet aš negalėjau nieko pasakyti, nes liežuvis buvo lyg nesavas ir vis dar purtė stiprus drebulys, panašus į traukulius. Taip pat manęs prašė pakelti ranką, koją, bet negalėjau. Girdėjau, kad gydytojai vienas po kito kartojo „po skiepo, po skiepo", - dar visai šviežius atsiminimus pasakoja Laura.

Uždraudė skiepytis

Nubudusi ryte moteris jautėsi daug geriau, tiesa, vis dar buvo mieguista, skaudėjo galvą. Laura išgirdo, kad jos tyrimai geri. Diagnozė - panikos priepuolio ataka. Medikai Laurai patarė kreiptis pas savo šeimos gydytoją ir išleido į namus. Grįžusi namo ji vis dar jautėsi silpna, o po kelių valandų priepuolis pasikartojo. Atvykus medikams, Laura vėl buvo nugabenta į skyrių, kur dar kartą buvo atlikti tyrimai. Moteris pasakoja, kad gydymo įstaigoje ji išgirdo, jog tokią organizmo reakciją galėjo sukelti skiepas: „Gydytojas paaiškino, kad tai tikrai panikos priepuoliai, kuriuos sužadino vakcina. Taip pat nebeleido vakcinuotis antrąkart. Perspėjo, kad gali kartotis. Jei kartosis dažnai, teks kreiptis pas psichiatrą ir taikyti gydymą."

Nuo šiol Laura su savimi visuomet turi vandens ir raminamųjų vaistų. Ji neslepia, kad tokia organizmo reakcija nemenkai išgąsdino ir jos šeimos narius. „Auginu du vaikus ir buvau priversta jiems paaiškinti apie susidariusią padėtį, nes žinau, kad tokie priepuoliai mane gali ištikti bet kada, net ir miegant. Aš ir pati bijau. Kiekvienas tėvas turbūt supras mane, kodėl ta baimė tokia didelė.

Žinoma, tikiuosi geriausio, tikinu ir pati save, skatinu tik teigiamas mintis, bet šią minutę man liūdna, pikta ir negera, kad neturime pasirinkimo laisvės, kad esame gąsdinimais, būsimais nežmogiškais ribojimais priversti leistis į save tai, kas dar nėra tinkamai ištirta, ir tai, kas sukelia dar niekam nežinomas pasekmes. Tiesiog jaučiuosi nusivylusi, nesaugi, bijau dėl savo sveikatos, bijau dėl artimųjų. Ir ta baimė tikrai stipresnė, nei buvo iki šiol susirgti COVID-19", - sako Laura.

Apsieis be Galimybių paso

Moteris augina du sūnus: 10 m. ir 13 m. Po to, ką teko patirti pačiai, ji įsitikinusi, kad savo vaikų skiepyti neleis: „Ir net jei teks nebeleisti vaikų į mokyklą, skiepyti jų tikrai neleisiu! Patys berniukai, pamatę mane, grįžusią iš ligoninės, ir papasakojus tik mažą dalelę, kas mamai galėtų būti ir kaip jie turėtų elgtis, skiepytis taip pat atsisako."

Neseniai Vyriausybei pristačius planus apriboti kontaktines paslaugas Galimybių paso neturintiems gyventojams siekiant padidinti vakcinacijos tempus, Laura sako, kad teks ieškoti būdų, kaip toliau gyventi. „Jei taip atsitiks, kad nieko nepaisydama Vyriausybė įves apribojimus, laikysiuosi priežodžio „Taisyklės yra tam, kad jas laužytum". Kito pasirinkimo nematau. Nėra padėties be išeities, surasime išeitį ir čia. Visas šis Vyriausybės savavaliavimas vis tiek anksčiau ar vėliau baigsis, nemanau, kad žmonės dar ilgai tai kentės.

Manau, kad tokių istorijų, kaip mano, yra nemažai. Pati buvau girdėjusi ne vieną istoriją, bet kol tai nenutinka pačiam, atrodo, kad tai tik sutapimas, arba manome, kad žmogus tiesiog perdeda. Juk niekam nesinori tikėti, kad valstybė žudo savo piliečius."

Šaltinis