Lutnicko pasisakymo esmė paprasta ir kartu politiškai aštri. Globalizacijos modelis, grindžiamas pigios darbo jėgos paieška, gamybos iškėlimu į trečiąsias šalis ir sudėtingomis tarptautinėmis tiekimo grandinėmis, atnešė naudą korporacijoms, bet paliko nuošalyje nacionalines ekonomikas, vietos bendruomenes ir vidurinę klasę. Tai, kas ilgą laiką buvo vadinama efektyvumu, krizinių situacijų metu virto silpnumu ir priklausomybe.

Šis pareiškimas žymi ne vien JAV politikos posūkį. Jis atspindi platesnį lūžį Vakarų politiniame mąstyme, kai globalizacija vis dažniau suvokiama ne kaip neišvengiama pažangos forma, o kaip konkretus politinis pasirinkimas, turintis labai aiškią kainą. Europoje ši kaina jau tapo matoma.

Vokietija kaip Europos įspėjimas

Ryškiausias Europos pavyzdys yra Vokietija. Šalis, kuri ilgus dešimtmečius buvo Europos pramonės ir ekonominio stabilumo ašis, šiandien atsidūrė vienoje giliausių ekonominių duobių savo pokario istorijoje. Pramonės gamyba smunka, investicijos traukiasi, o ekonomikos augimą keičia stagnacija.

Šios problemos nėra vien geopolitinių sukrėtimų ar karo Ukrainoje pasekmė. Esminė priežastis slypi vidiniuose sprendimuose, ypač žaliojo kurso įgyvendinime. Skubus branduolinės energetikos atsisakymas, griežti iškastinio kuro ribojimai ir nepakankamai pasirengusi atsinaujinančios energetikos infrastruktūra sukūrė ilgalaikę ir struktūrinę energijos kainų krizę.

Energetiškai imli Vokietijos pramonė tapo šių sprendimų įkaitu. Chemijos, metalurgijos, automobilių gamybos sektoriai pradėjo stabdyti gamyklas arba perkelti gamybą į kitas šalis, kur energija pigesnė, o politiniai sprendimai labiau orientuoti į konkurencingumą. Tai reiškia ne tik darbo vietų praradimą, bet ir technologinio potencialo silpnėjimą.

Vokietijos atvejis atskleidžia principinę problemą. Žalioji transformacija pati savaime nėra klaida. Klaida yra jos įgyvendinimas atsietai nuo ekonominės realybės, energetinio saugumo ir pramonės poreikių. Kai politika grindžiama ideologija, o ne atsparumo logika, pasekmės tampa sisteminės.

Nuo globalizacijos prie ekonominio suvereniteto

JAV ir Vokietijos patirtys susijungia į vieną bendrą tendenciją. Globalizacijos era, kokią ją pažinojome pastaruosius tris dešimtmečius, artėja prie pabaigos. Tai nereiškia visiško užsidarymo ar tarptautinės prekybos atsisakymo. Tai reiškia perėjimą prie naujo modelio, kuriame prioritetas teikiamas nacionaliniam atsparumui, strateginėms pramonės šakoms ir energetiniam savarankiškumui.

Sekantis politikos etapas vis labiau bus grindžiamas labai konkrečiais klausimais. Kur gaminama kritinė produkcija. Kas kontroliuoja energijos šaltinius. Kiek valstybė priklausoma nuo išorinių tiekėjų krizės metu. Ekonomika grįžta į geopolitikos centrą, o suverenitetas vėl tampa ne abstrakčia sąvoka, bet praktine būtinybe.

Šiame kontekste Lutnicko žodžiai Davose skamba ne kaip provokacija, o kaip pripažinimas, kad senasis modelis išsisėmė. O Vokietijos patirtis Europoje tampa įspėjimu, jog sprendimai, kurie gražiai atrodo konferencijų salėse, realioje ekonomikoje gali kainuoti labai brangiai.

Globalizacijos pabaiga nėra chaosas. Tai perėjimo etapas. Klausimas tik vienas. Ar Europa sugebės šį perėjimą suvaldyti sąmoningai, ar bus priversta tai daryti jau giliausios ekonominės krizės sąlygomis.