Pirma, ką norėčiau konstatuoti, yra tai, kad kare su Iranu koalicijos pajėgos pralaimėjo. Taip, taip… Ir paaiškinsiu kodėl.

Irano režimas praras ginkluotę, turės sugriautą infrastruktūrą, žus tūkstančiai nekaltų žmonių, gal net teks daug ko atsisakyti – susiveržti diržus (kas mums būtų neįsivaizduojama), bet dvasioje jie išliks nepalaužti. Ir to nepastebėti neįmanoma.

Mums sunku suprasti Irano visuomenės, valstybės ir režimo struktūrą bei dėmenis, kurie leidžia jiems išlikti nenugalėtiems. O tai pirmiausia yra dvasinis dėmuo. Islamo religija yra vienas svarbiausių aspektų, kurį reikėtų išskirti, ir kuri tapo visuomenę vienijančia idėja. Religija, kaip valstybinė ideologija, yra persmelkusi visus valstybės lygmenis ir tai daro juos stiprius. Valstybės hierarchija, sudėliota religiniu principu, leidžia išlaikyti subordinacinį lojalumą ir paklusnumą. Todėl perversmai tokioje valstybėje iš principo sunkiai įmanomi. Tokia valstybė turi tik vieną silpną vietą – savo jaunimą, kuris visais laikais ir visur buvo maištingas, veikiamas Vakarų pasaulio madų ir kartkartėmis reikalaujantis pokyčių.

Antras dėmuo - režimo atiizraelietiškumas. Ir jie buvo teisūs prieš savo tautą sakydami jai, kad izraelis kelią grėsmę Iranui. Taip ir nutiko. Antiizraelietiška politika pasiteisino ir ateityje dar duos savo vaisių. 

Šiandien, kad nugalėti Iraną, reikia specialių priemonių. Tam, kad palaužtum tautos dvasią, reikėtų kokius 20 metų transliuoti į Irano teritoriją „Netflix“ serialus, „Disnėjaus“ animaciją, „Eurovizijos“ konkursą, o naktimis – rabinų valdomo „Pornhub“ kanalo transliacijas. Štai tada šią valstybę galėtumėte užimti plikomis rankomis arba vienu nuogu „Pride“ paradu.

Kai sužinojau, kad Irano propagandistai karą prieš juos surengusią koaliciją vadina „Epšteino koalicija“, kvatojau iki ašarų. Taikliau nepavadinsi. Ir iš tikrųjų: puolęs pasaulis, išgyvenantis giliausią dvasinę krizę, tačiau sugebėjęs ant senosios, mirštančios krikščioniškos idėjos pamatų sukurti išsivysčiusią civilizaciją, kurios pagalba apsiginklavo moderniais ginklais, savo didžiojo nuosmukio pradžioje desperatiškai bando nugalėti bekylančią naująją civilizaciją, kuri gali mesti jai iššūkį. Kova primena Dovydo kovą su Galijotu. Tikriausiai suprantate, kad kalbu ne apie režimą. Režimą būtų galima pakeisti – tautos valios ne.

Sakoma, kad ajatola Al Khamenei sąmoningai pasirinko kankinio mirtį. Nužudę jį, jie negalėjo suprasti, kaip tai paveiks tikinčią naciją, nes mes gyvename kitame realybės išmatavime nei jie. Išmatavime – iliuzijoje, kurią sukūrė valandų valandas į žmonių sąmonę brukami iškreiptos tikrovės vaizdiniai. Mums neduota suprasti. Mūsų sąmonėje tokiu atveju kyla vienintelė „protinga“ mintis – kad tauta turi išsigąsti ir pasiduoti arba parsiduoti už dubenį maisto, ramų dangų ir šiltą lovą. Nieko panašaus. Al Khamenei puikiai suprato, kad jo mirtis suvienys visus persus į kumštį ir pabaigs rietenas, kurios draskė šalį. Man atrodo, po truputį tai pradeda suprasti ir pasaulio šalių lyderiai.

Paaukodamas save, jis pergudravo visus. Nors buvo perspėtas, galėjo išvengti mirties, žinojo, kad bus medžiojamas. Ar įmanoma nugalėti žmones, kurie nebijo mirties?

Gal todėl Vakarų šalių lyderiai ir politikos apžvalgininkai, matydami, kad Irane neatsiranda norinčių pakeisti režimą, pradėjo keisti savo retoriką. Apsidžiaugę, kad nukirto hidrai galvą, pagaliau suprato, kad vietoje jos ataugs kita. Manau, kad šis karas (būtent šis, paskutinis) ilgam sustiprins režimo padėtį Irane. Operacija ilguoju laikotarpiu patirs fiasko, nes paradoksas – ji išgelbės režimą.

Iranas kažkuo primena hitlerinę Vokietiją, o dvasinis lyderis - ajatola - A. Hitlerį, nes jis buvo pasiūlęs vokiečiams idėją, kuri juos suvienijo, darė išskirtinius ir tautai suteikė sparnus. Nebūtinai tokios idėjos turi „happy end’ą“. Jos gali nuvesti ir į pražūtį. Bet istoriją parašė nugalėtojai – ir parašė tokią, kuri pateisintų jų veiksmus ir pasmerktų pralaimėjusiuosius.

Norint nugalėti Iraną, reikia palaužti persų dvasią. O tai padaryti galima tik kiliminiu bombardavimu ir „vakarietiškomis vertybėmis“ užnuodijant sąmonę – tiksliau, paverčiant juos gyvulių banda. Tokiais gyvuliukais, kokiais esame paversti mes.

Antžeminė operacija padėtų nuversti dabartinį Irano režimą, bet ar tai padėtų juos nugalėti? Didelis klausimas. Po karinės operacijos Irake tūkstančiai JAV karių priėmė islamą. Nors jokios oficialios apklausos nebuvo atlikta, teigiama, kad 3000–5000 karių galėjo priimti šią religiją. Kokį vertybinį smūgį bedievis patiria atsidūręs šalyje, kurioje beveik visi yra tikintys? Tikėtina, kad žygiuojantis per Iraną vakarietis, grįžęs namo, taps islamo ambasadoriumi.

Mes nežinome, kodėl patiriame demografinę krizę, kodėl krenta gimstamumas – ieškome atsakymų ir jų nerandame. Atsakymas tas, kad mūsų visuomenes ėda hedonizmo kirminas ir jos yra mirimo būsenoje. Mes esame pūvantis lavonas – jie yra ateitis. Ir aš kalbu ne apie režimą. 1979 metais Iranas turėjo 37 milijonus gyventojų – šiandien 93. Skaičiai daug ką pasako.

Napoleonas Bonapartas: „Šitoms avims reikia gero piemens.“

Šiandien mačiau fotografiją, kurioje iraniečiai lakūnai, negalintys grįžti namo savo pilotuojamais laineriais, per Azerbaidžano ir Irano sieną grįžta į savo šalį. Taip, jie grįžta į apšaudomą šalį, kurioje būti visiškai nesaugu. Bet jie grįžta, nors gali būti mobilizuoti, jei prasidėtų sausumos operacija (kuri, manau, neprasidės). Kaip tai koreliuoja su kai kurių asmenų iš „civilizuotų“ šalių verksmais ir pagalbos šauksmais pro viešbučio langą, pamačius praskrendantį droną? Mes tapome baikščia banda, kurią labai lengva ganyti.

Mūsų dvasia seniai jau mirusi ir mes nebekeliame niekam jokio pavojaus. Mūsų nebereikia pulti ir nugalėti – mes jau esame užimti, okupuoti ir nugalėti. Nebent reikia suvaidinti kokią „vainuškę“, kad būtų sunaikinti paskutiniai dar turintys kovotojo dvasią individai.

Be to, mus jau ir taip išgąsdino ir išvargino 10 centų pakilusios kuro kainos.

Foto: mokyklos klasė Irane.