Pažvelkime į šį trikampį – Iranas, Afganistanas, Pakistanas – be išankstinių nusistatymų. Tai nėra tiesiog dykumos ir kalnai. Tai yra pats Eurazijos žemyno vidurys. Tai yra sausumos tiltas, jungiantis sparčiausiai augančias pasaulio ekonomikas (Kiniją ir Indiją) su Artimaisiais Rytais, Rusija ir galiausiai – Europa.

Šiandien didžiausias Vakarų jūrinių valstybių (JAV ir Britanijos) košmaras yra logistikos ir prekybos maršrutai, kurių nepasiekia jų lėktuvnešiai.

Kinija tiesia savo „Vienos juostos, vieno kelio“ iniciatyvą. Rusija, kartu su Iranu ir Indija, forsuoja „Šiaurės–Pietų“ transporto koridorių.

Tam, kad šie milžiniški, Vakarų nekontroliuojami prekybos keliai veiktų, reikalingas stabilumas Irane, Afganistane ir Pakistane.

Ir štai čia prasideda tikroji „magija“. Vos tik šios valstybės bando susitarti dėl bendrų dujotiekių (pavyzdžiui, ilgai blokuojamo Irano-Pakistano-Indijos dujotiekio) ar tranzito kelių, regione staiga stebuklingai atgyja konfliktai, pasienio susirėmimai ir separatistiniai judėjimai.

„Skaldyk ir valdyk“: Kas išlošia iš šio chaoso?

Pasaulinių prekybos kelių kontrolė:

Kol Eurazijos viduryje verda karai ir sprogsta bombos, sausumos tranzitas tampa neįmanomas arba per brangus. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad pasaulinė prekyba ir toliau lieka priklausoma nuo jūrinių kelių, kuriuos kontroliuoja anglosaksų karinis laivynas ir jų draudimo kompanijos Londono Sityje. Chaosas sausumoje – tai garantuotas pelnas jūroje.

Irano izoliacija ir resursų blokada:

Iranas turi vienus didžiausių naftos ir dujų išteklių pasaulyje. Jei Iranas tampa stabilia, tranzito šalimi su atvirais keliais į Pakistaną ir Kiniją, jis nebesiduoda šantažuojamas Vakarų sankcijomis. Konflikto kurstymas neleidžia Irano resursams lengvai pasiekti rinkų, o tai išlaiko dirbtinai aukštas energetikos kainas, kurios vėlgi krauna pelną JAV skalūnų dujų ir naftos eksportuotojams.

Pakistanas tarp Kinijos ir Artimųjų Rytų:

Pakistanas su savo Gvadaro uostu yra Kinijos ekonominis langas į Arabijos jūrą. Afganistanas – pilnas neišnaudotų naudingųjų iškasenų (ličio, vario), į kurias žvalgosi Pekinas. Sukeliant įtampą tarp Islamabado, Teherano ir Kabulo, tiesiogiai blokuojama Kinijos ekonominė ekspansija.

Didžiojoje geopolitikos arenoje dėl įtakos, rinkų ir išlikimo realiai konkuravo tik keturi žaidėjai: Jungtinės Amerikos Valstijos, Kinija, Rusija ir Europos Sąjunga. Tai yra vieta , kurioje vietos sentimentams nėra.
Tačiau žiauriausia yra tai ,kad silpniausias ir politiškai neįgaliausias žaidėjas šiame ketverte visą laiką buvome mes – Europos Sąjunga.

Pagal nerašytus, bet visada veikiančius galios džiunglių įstatymus, silpniausias visada suvalgomas pirmas. Ir tai, ką mes dabar matome besiplečiančiuose Artimųjų Rytų konfliktuose, Ukrainos konflikte,Raudonosios jūros blokadose ir Eurazijos draskyme, yra ne kas kita, kaip Europos „valgymo“ procesas.

Užduokime sau paprastą klausimą: kam labiausiai pakenks šis nesibaigiantis, dirbtinai palaikomas konfliktų laužas? Ukraina?Artimieji Rytai? Atsakymas bado akis – būtent Europos Sąjungai. Kaip manote, kur pirmiausia karo pabėgėliai plūstels iš šių šalių? Taip – būtent į Europos Sąjungą. O jos ekonomika ir taip vos gyvuoja.
Jau dabar Europa nebesusitvarko su pabėgėliais, o kas bus, kai plūstels nauja, dar didesnė banga?

Žinoma, Kinijai tai taip pat nenaudinga, nes kerta per jos gyvybinius prekybos kelius ir lėtina eksportą. Tačiau Pekinas turi vidinių resursų, ilgalaikę strategiją ir alternatyvių planų atsilaikyti. O ką turime mes?
Šis konfliktas ciniškai ir be gailesčio smogia Europos Sąjungai tiesiai į paširdžius. Jis galutinai atkerta Senąjį žemyną nuo pigių energijos resursų ir patikimų, greitų logistikos grandinių. Be pigios energijos ir pigios logistikos Vakarų Europos pramonė yra tiesiog nekonkurencinga. Ji tampa muziejiniu eksponatu, nesugebančiu varžytis nei su Azija, nei su Amerika.