Kova už Kalnų Karabachą – ne šiaip vietinis Užkaukazės konfliktas. Į jį įsijungė ir regioninės valstybės, ir tarptautinės organizacijos. Šis karas keičia Europos ir Azijos galių santykį. Karas tarp Armėnijos ir Azerbaidžano Kalnų Karabache šįsyk baigėsi, kai į jį įsikišo Rusija (analogiška situacija buvo Sirijos pilietiniame kare). Rusijos karinių pajėgų įvedimas į Kalnų Karabachą – viena didžiausių šios šalies užsienio politikos sėkmių regione.
Azerbaidžanas įsitikinęs, kad dėl Rusijos daugiavektorinio požiūrio į užsienio politiką situacija Kalnų Karabache kur kas geresnė ne Ukrinoje ar Sakartvele.
Maskva atšaldė provakarietiškas nuotaikas, kurios buvo įsisiūbavusios Armėnijoje. Akivaizdu, kad Kremlius pastatė į vietą Armėnijos premjerą, „nesisteminiu žurnalistu“ anksčiau dirbusį Nikolą Pašinjaną. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas parodė armėnams, kad jų nepriklausomybė – Maskvos rankose.
Tačiau Kaukaze antirusiškos nuotaiko neaišaugo, kaip kad nutiko Ukrainoje, kurioje neretai garbinami su naciais kolaboravę politiniai veikėjai (Stepanas Bandera ir kt.). Kaukazas – labai svarbus regionas Vakarams, todėl Rusija stengsis išlaikyti jį taikų.
Tuo tarpu Turkijos pasiekimai Kalnų Karabacho kare – ne kažin kokie. Šiame kariniame konflikte Ankara pasivadino viena jo pusių, tačiau susidūrė su visuomenės skepsiu, nes Turkija gyvena ne geriausiais laikais: gilėja ekonominė krizė, suprastėjo santykiai su JAV ir ES, mažėja BVP, nacionalinė valiuta lira silpnėja. Tikėtasi, kad įsikišimas į Kalnų Karabacho reikalus Turkijos valdžiai pridės balų, bet tai nelabai pavyko.
Tiesa, jei Turkija atidarytų sienas su Armėnija, laimėtų ir politiškai, ir ekonomiškai. Šiuo metu Turkija yra pagrindinė ekonominė partnerė su Sakartvelu ir viena pagrindinių ekonominių Azerbaidžano partnerių. Jei Armėnija nenori, kad Maskva ją visokeriopai kontroliuotų, jai teks pasisukti veidu į Ankarą.
Turkija galės daryti didelę įtaką Užaukazei tik tada, kai joje bus jos nuolatinės karinės bazės. Dabar turkai sukūrė sausumos koridorių per Nachičevano Respubliką, jungiančią Turkiją su Azerbaidžanu. Tai – viena pantiurkiškų Turkijos svajonių.
Labai svarbi Turkijos ir Armėnijos santykių dalis – armėnų genocido tema. Dabar – geriausias laikas apie tai kalbėti.
Be Armėnijos, Kalnų Karabacho konflikte pralaimėjusiąja šalimi tapo ir Iranas. Jei pirmajame šio regiono konflikte Iranas dažnai atlikdavo derybininko vaidmenį, o derybos vykdavo Teherane, tai šis karas parodė, kad Iranas nebeturi ankstesnės pozicijos, o jo galimybės regione vykdyti aktyvią politiką – labai kuklios. Irano vietą kartu su Izraeliu Artimųjų Rytų regione užėmė Turkija.
Anksčiau palaikydamas Armėniją, Iranas bandė sumažinti Turkijos įtaką, tačiau pernelyg daug dėmesio skyrė savo vidaus politikai. Azerbaidžaniečiai (azerai) – gausiausia mažumos etninė grupė Irane, kuriai priklauso maždaug ketvirtadalis šalies gyventojų, t. y. per 20 mln. žmonių. Azerai vaidina svarbų vaidmenį šalies ekonominiame ir kultūriniame gyvenime, azeriškų šaknų turi ir šalies vadovas ajatola Ali Khamenei. Dauguma azerų ištikimi Teheranui, išpažįsta, kaip ir daugelis iraniečių, šiitišką islamą. Tačiau pantiurkiškos idėjos Azerbaidžanui ir Kalnų Karabachui priimtinesnės nei Irano azerams.
Galiausiai, Kalnų Karabacho karas tapo visiška nesėkme Vakarams. Susitarimas tarp Rusijos ir Turkijos amerikiečiams reiškia jų įtakos regione apribojimą, o ES – dviejų demokratinių respublikų (su Sakartvelu), ėjusių į Vakarus, praradimą.
Pralaimėjo ir NATO, nors konflikte dalyvavo viena aljanso narių (Turkija). Kaukazas toliau eina savo keliu.
Skaityti komentarus