Realybė kitokia. Istoriniai faktai rodo, kad mažos valstybės likimas sprendžiamas ne jos pačios kieme. Jei Rusija kada nors puls, sprendimą priims ne Seimas, o Maskva, Vašingtonas, Pekinas ar Londonas. Mes neturime nei kariuomenės dydžio, nei ekonominės galios, kad būtume pagrindinis žaidėjas.

Tačiau vienas dalykas priklauso nuo mūsų – kaip mus mato priešas. Jei garsiai rėkiame, įžeidinėjame ir demonstruojame agresiją, priešas gali tai priimti kaip asmeninį įžeidimą. O tada, blogiausiu atveju, puolimas bus ne tik strateginis, bet ir kerštingas.

Kartais tyla nėra bailumo ženklas – o išlikimo strategija. Galbūt tai vienintelė galimybė išvengti blogiausio scenarijaus.