O man ir vėl pamąstymai: kažin ar Lietuva per pastaruosius du dešimtmečius turėjo nors vien protingą vadovą? Jei turėjo, tai tada kur tie protingo vadovavimo rezultatai. Nes dabar turime tai ką turime: 

1. Visišką geopolitinę priklausomybę nuo stambių žaidėjų;
2. Šalies identitetą, kuris vadinasi 404;
3. Geometrine progresija didėjančią valstybės skolą, kuri virto į bobutės pasaką apie didėjantį BVP;
4. Vidinį chaosą, nuolatinį žmonių kiršinimą ir sisteminių influencerių siautėjimą, niekuo neįskiriantį nuo palatos Nr 6 agresyvių pacientų raiškos;
5. Šalies ateities „viziją“, kuri prasideda ir baigiasi vienu scenarijumi: mus puls;
6. Kitaminčių persekiojimą (su tuo susiduriu asmeniškai aš pati) ir žodžio laisvės ribojimus;
7. Nuolatos iš TV ekranų skleidžiamą melą, kuris vadinamas privaloma tiesa;
8. Neaišku kur ir kam nutekinamus biudžeto pinigus, čekiukų skandalą vaizduojant, kaip grandiozinę kovą su lėšų grobstymu.

Norite pasakyti, kad visą šitą „fignia“ sukūrė protingi vadovai???

Pamąstymui – keli pavyzdžiai apie tai, kaip kitos mažosios valstybės sėkmingai gyvuoja tik todėl, kad rūpinasi savo reikalais ir nekiša nosies ten, kur nereikia. Šį kartą pažvelgsiu į Kiprą, Šveicariją, Vietnamą. 

Pasaulio žemėlapyje jos – tik maži taškeliai. Šveicarija – Europos centre be išėjimo prie jūros. Vietnamas – JAV, Rusijos ir Kinijos interesų sankirtoje. Kipras- tarp Turkijos, ES ir Artimųjų Rytų.

Ir nepaisant savo mažos teritorijos, šios šalys puikiai gyvena pagal savo taisykles. O taisyklė yra šios:

Taisyklė Nr1 – būti reikalingu stipriesiems žaidėjams. Šveicarija yra ne tik neutrali, ji reikalinga visiems. Daugiau, nei 200 metų šalis nedalyvauja jokiuose karuose, bet savo viduje turi sukaupusi trilijonus svetimų šalių aktyvų. Ji nėra ES šalis, tačiau prekiauja su visais, besinaudodama bendrais susitarimais. Pasaulio šalių konkurencingumo indeksuose visada užima pirmaujančias vietas. Šveicarijos sėkmės paslaptis – patikimumas, nuspėjamumas, ambicijų nebuvimas. Šveicarija – tai seifas, kuris neperša niekam savo nuomonės ir niekam netrukdo. Tai idealus kaimynas supervalstybėms.

T aisyklė Nr2- būti lanksčiu bet kokioje turbulencijoje.
Vietnamas – tai šalis, kurią praėjusiame šimtmetyje bombardavo prancūzai, japonai, amerikiečiai ir kinai, tačiau šiandien tai greičiausiai besivystanti pasaulio ekonomika. Didžiosios pasaulinės korporacijos (Apple, Samsung, Intel), norėdamos išvengti priklausomybės nuo Kinijos, čia perkelia savo gamybą. Tiek JAV, tiek Kinija vienu metu konkuruoja dėl Vietnamo palankumo, kai tuo tarpu pats Vietnamas manevruoja, nesukeldamas jokios priešpriešos. Vietnamas nekariauja – jis dirba visiems. Vietnamo sėkmės paslaptis – mažiau geopolitikos, daugiau logistikos, daugiau fabrikų.

Taisyklė Nr3 - būti naudingu pilkojoje zonoje.

Kipras – nykštukinė šalis, tačiau 2020m jis tapo ofšoru Rusijos, Ukrainos, D. Britanijos ir Arabų šalių pinigams. Kipras taip pat yra tūkstančių holdingų registracijos šalis. Taip, 2023m Kipras patyrė ES spaudimą: sankcijos Rusijai, bankų patikrinimai, vizų ribojimai. Tačiau Kipras sumaniai laviruoja: griežtina taisykles, bet tuo pačiu išsaugo savo kanalus. Kipras reikalingas visiems, kaip tarpinė bazė tarp skirtingų civilizacijų. Ir kol visi kiti ginčijasi, Kipras visus aptarnauja. 

Ir štai bendra mažų šalių sėkmingo išgyvenimo formulė:
1. Geografinė padėtis yra aktyvas, o ne pavojus.
2. Maksimalus prisitaikymas ir ambicijų atsisakymas;
3. Mokėjimas būti reikalingu visoms jėgoms.

Tokios valstybės netampa supervalstybėmis, bet ir neskęsta, kai didieji pradeda muštis. Didieji gali sau leisti muštis dėl principų, kai tuo tarpu mažiesiems tenka muštis dėl išgyvenimo. Ir, kaip nekeista, mažieji turi daugiau patirties. Sakysite, tose šalyse gyvena tik vatnikai ir „durniai“. Nenustebsiu. Mat „protingieji“ mūsų šalies vadovai pasistengė, kad jūs taip galvotumėte. O mano Telegram kanale rasite straipsnį apie tai, kaip kariauja protingos valstybės. Jei trumpai – tai jos kariauja investuodamos į infrastruktūrinius objektus (lustai, kabeliai, uostai), bet ne į „Drakono dantis“.