Kodėl? Todėl, kad norint vadovauti konservatorių partijai, neužtenka būti jos pirmininku. Reikia būti tos partijos genu, jos tradicijos ir istorijos dalimi. Laurynas Kasčiūnas tokiu genu niekada nebuvo. Jis į politiką atėjo iš visai kitos ideologinės aplinkos. Prisiminkime laikus, kai jis kritikavo Lietuvos stojimą į Europos Sąjungą, dalyvavo nacionalistiniuose judėjimuose ir kalbėjo visai kita retorika nei ta, kuri tradiciškai buvo siejama su konservatoriais.
Dar viena klaida buvo pati partijos pirmininko rinkimų sistema. Labai gerai prisimenu tą momentą, kai visa Lietuva galėjo rinkti konservatorių partijos lyderį. Tada pagalvojau, kad čia ir slypi problema. Jeigu būtų balsavę tik partijos nariai, labai tikėtina, kad rezultatas būtų buvęs kitoks. Partijos nariai moka nario mokestį, dirba skyriuose, neša atsakomybę už organizaciją ir natūraliai vertina ne vien populiarumą, bet ir turinį.
Akivaizdu, kad dabar Laurynui Kasčiūnui siūloma trauktis į šalį. Įdomiausia tai, kad į šį procesą įsitraukė ir profesorius Vytautas Landsbergis, ir kiti ilgamečiai konservatorių politikai. Jie labai gerai prisimena 2000 metų rinkimus, kai konservatoriai patyrė vieną didžiausių pralaimėjimų savo istorijoje.
Puikiai prisimenu tą laikotarpį. Tuo metu pradėjau dirbti Seime pas Artūrą Paulauską. Trečiuosiuose Seimo rūmuose konservatoriai praktiškai tilpo į vieną lifto aikštelę. Dar anksčiau, būdamas moksleivis, lankiausi Seime ir prisimenu, kaip konservatorių frakcija atrodė gausi. O po 2000 metų rinkimų liko vos keli žmonės. Kontrastas buvo milžiniškas.
Todėl dabartiniai konservatoriai labai gerai supranta, kas jų laukia. Jie mato laikrodį ir skaičiuoja laiką iki 2027 metų savivaldos rinkimų, 2028 metų Seimo rinkimų ir kitų politinių kampanijų. Jie mato krentančius reitingus ir supranta, kad dabartinis modelis neveikia.
Dėl to vis dažniau girdisi kalbos apie Ingridą Šimonytę. Mano nuomone, tik laiko klausimas, kada partijos viduje bus pradėta rimtai svarstyti jos grąžinimo į pirmą planą galimybė. Dabartinis modelis nebekuria efekto, todėl ieškoma žmogaus, kuris galėtų sutelkti partiją.
Šiuo požiūriu Matas Maldeikis turi pagrindo kritikai. Partija iš tiesų rizikuoja tapti vienadiene, orientuota į momentinius informacinius ciklus, o ne į ilgalaikę politinę strategiją.
Verta prisiminti ir istoriją po 2000 metų rinkimų. Tada konservatoriams prireikė beveik aštuonerių metų sunkaus darbo, kad atkurtų savo reputaciją ir sugrįžtų į valdžią. Tai buvo didelis Andriaus Kubiliaus ir visos tuometinės partijos komandos nuopelnas. Būtent jų dėka partija sugebėjo reabilituotis ir 2008 metais grįžti į valdžią.
Todėl man atrodo, kad dabar konservatoriai vėl atsidūrė panašiame taške. Daliai partijos jau aišku, kad dabartinis kursas neveikia. Todėl Laurynui Kasčiūnui siunčiama vis aiškesnė žinutė: jeigu nori likti politikoje, turi ieškoti būdo susitaikyti su partijos autoritetais ir veteranų sparnu.
Tačiau panašu, kad profesorius jau yra pasakęs savo žodį. O kai durys užsidaro, jas atidaryti tampa labai sunku.