Tie, kuriems nusispjaut ant to, ką jų tėvai ir mokytojai sako. Ir vaikai greit supranta, kad melas ir veidmainystė yra gyvenimo taisyklė.
Ir ne tiek klauso mūsų žodžių, kiek stebi mūsų akis. Jie labai anksti pagauna baisųjį suaugusiųjų pasaulio principą — viešai reikia garbinti viena, o slapta gali trokšti ir siekti visai ko kito.
Mato, kaip mokome juos gyventi taip, kaip patys negyvenam. Liepiam nemeluoti, nes patys per gyvenimą išmokome mandagios, kasdieninės pusiau tiesos.
Skatinam būti drąsiais, nors patys visą gyvenimą bijojom prarasti darbą, nuomonę, statusą, kitų palankumą.

Sakom mylėkit, nors patys seniai gyvenam tik iš kasdienio įpročio ir baimės prarasti per ilgus metus susikurtą, dažnai iliuzinę, gerovę.
Tą šiltą gūžtą, gautą iš paskolų krepšelio. Ir giliai jų mažose sielose pasėjam cinizmo sėklų.
Nebūtinai tokiais užaugs, bet per anksti pamato mūsų gyvenimo tikrąją tiesą. O paskui, metams lekiant, kaip ir mes - pasensta.
Ir pradeda ilgėtis ne to, kas buvo, o to, kas galėjo būti, bet neatsitiko. To, už ką nėra kalti ar atsakingi, bet pasirinko, nes taip lengviau.
Klasikas pasakė - žmones formuoja ne tik aplinka, į kurią esame įmesti gyventi, bet ir pasipriešinimas jai. Mūsų kaltė ne ta, kad kvailai ir labai nedrąsiai priešinomės.
O kad net pasipriešinimo galimybės neišdrisome perduoti savo vaikams. Nes jų gailėjom, norėjom apsaugoti nuo įsivyravusio pasaulyje idiotizmo.