Iš pirmo žvilgsnio visiškai skirtingi dalykai: vienur virusai, kaukės ir skiepai, kitur tankai, žemė ir kariuomenė. Atrodo, kas čia bendro? O bendro, pasirodo, visai nemažai.

Pirmas panašumas – greitis ir sprendimai iš viršaus. Per COVID viskas vyko žaibiškai: karantinai, draudimai, privalomi sprendimai, ribojimai, skiepai, galimybių pasai. Diskusijos buvo daugiau dėl vaizdo, o ne dėl turinio. Dabar su poligonu labai panašiai – reikia greitai, reikia skubiai, reikia čia ir dabar, nes saugumas, nes grėsmės, nes negalima laukti.

Antras panašumas – stebuklingas žodis „saugumas“. Per COVID viskas buvo dėl žmonių sveikatos ir saugumo. Jei prieštarauji – vadinasi, tau nerūpi žmonių sveikata. Dabar viskas dėl valstybės saugumo. Jei prieštarauji – vadinasi, tau nerūpi valstybė. Formulė ta pati, pasikeitė tik dekoracijos.

Trečias panašumas – pinigai. Dideli pinigai. Milijonai, milijardai. Per COVID – vakcinos, testai, kaukės, apsaugos priemonės, kompensacijos, pirkimai be konkursų, skubūs kontraktai. Dabar – žemės išpirkimai, statybos, keliai, infrastruktūra, karinė technika, didinamas gynybos biudžetas. Kai tik atsiranda „krizė“ arba „grėsmė“, kažkaip visada atsiranda ir labai dideli pinigai.

Ketvirtas panašumas – etiketės. Per COVID jei klausi per daug klausimų, buvai antivakseris, plokščiažemis, kvailys, pavojingas visuomenei. Dabar jei klausi apie poligoną, gali labai greitai tapti vatniku, nelojaliu ar dar kuo nors. Diskusijos nereikia, nes yra etiketė. O kai yra etiketė, žmogaus galima nebeklausyti.

Ir tada lieka labai paprasta schema:

paskelbiama grėsmė → įjungiama baimė → sakoma, kad sprendimai būtini → sukasi dideli pinigai → klausimus užduodantys paskelbiami blogais.

Istorijos skiriasi tik priežastimis – vienur virusas, kitur gynyba. Bet mechanizmas kažkaip visada labai panašus.

Kai atsiranda daug baimės, labai dažnai kažkur netoliese atsiranda ir labai daug pinigų.