Todėl šiandien keliu kitą klausimą.

Kodėl dalis garsiausių Lietuvos visuomenininkų ir žurnalistų, itin aktyviai tiriančių bei kritikuojančių kitus verslus ir politikus, „Teltonikos“ atveju buvo gerokai tylesni?

Šioje laidoje nagrinėju „Teltonikos“ grupės paramą organizacijoms, kurios turi didelę įtaką Lietuvos viešojoje erdvėje.

Kalbu apie „Stiprūs kartu“, „Blue/Yellow“, „Radarom!“ ir su šiomis iniciatyvomis susijusius viešus asmenis.

Vien 2023 metais „Teltonika Networks“ skyrė „Stiprūs kartu“ 200 tūkst. eurų. 2024 metais skirta dar 200 tūkst. eurų.

Dar didesnės sumos teko „Blue/Yellow“. Pagal laidoje analizuojamus duomenis, 2023 metais dvi „Teltonikos“ grupės bendrovės skyrė po 750 tūkst. eurų. 2024 metais „Teltonika Networks“ skyrė dar 500 tūkst. eurų.

Bendra mano nagrinėjama paramos suma siekia milijonus eurų.

Pati parama nėra problema. Parama Ukrainai yra svarbi ir reikalinga. Tačiau žurnalistikoje ir visuomeninėje veikloje atsiranda kitas klausimas: ar didelis finansinis rėmėjas gali tapti subjektu, kurį kritikuoti tiesiog nepatogu?

Tai nėra kaltinimas. Tai klausimas apie interesus, skaidrumą ir vienodus standartus.

Jeigu vienos įmonės viešai narstomos po kaulelį, o apie kitą, skiriančią dideles sumas įtakingoms visuomeninėms organizacijoms, kalbama gerokai mažiau, visuomenė turi teisę klausti kodėl.

Laidoje taip pat nagrinėju Arvydo Paukščio paramą Gitano Nausėdos prezidento rinkimų kampanijai, VRK taikomą politinio finansavimo logiką ir keliu klausimą, ar vienodi kriterijai iš tiesų taikomi visiems.

Galiausiai siūlau labai konkretų sprendimą.

Didelę visuomenės paramą renkančių viešųjų įstaigų finansai turėtų būti maksimaliai skaidrūs. Visuomenė turėtų galėti matyti ne tik tai, kiek pinigų surinkta, bet ir kur jie išleisti, kiek kainavo administravimas, atlyginimai, paslaugos ir kam konkrečiai buvo mokama.

Jeigu renkame milijonus visuomenės vardu, visuomenė turi teisę matyti visą pinigų kelią.