Mes galim reikšti nuomonę. Kritikuoti, rašyti skundus, kuriuos išnagrinės jo paties paskirti keleivių aptarnavimo specialistai. Gal net surengti protestą ant galinės sėdynės.

Vairuotojas išklausys, išreikš susirūpinimą, pažadės stiprinti dialogą su keleiviais ir paspaus gazą. O jeigu pradėsim labai rėkti, įjungs radiją garsiau arba sustabdęs ištrauks ir duos į snukį.

Kas ketverius metus iškilmingai leidžiama pasirinkti kitą vairuotoją - iš tų, kuriuos mums pasiūlo vairuotojų susivienijimai. Ir tada prasideda didžioji laisvės, lygybės ir brolybės šventė.

Vieni žada važiuoti greičiau. Kiti – saugiau. Treti – pigiau. Ketvirti aiškina, kad ankstesni vairuotojai mus vežė tiesiai ne ten ir bilietų pinigus dėjosi į kišenę.

Išrenkam ketvirtus. Tie atsisėda ir pareiškia, kad kelias į prarają jau nutiestas, sutartys pasirašytos, pinigai išleisti, todėl keisti kryptį būtų neatsakinga ir niekas mums neleis. Užsirakina duris ir važiuojam toliau.

Vis tikim, kad nieko neatsitiks, todėl anksčiau ar vėliau atsitiks viskas. Ir tuomet visai nesvarbu, ar prie vairo sėdi profesionalas, ar mokinys.

Vienas nuveš į griovį dėl nemokėjimo, kitas – dėl to, kad jam ten reikia. O mes griovyje dar ilgai ginčysimės, kuris geriau vairavo.