Mokesčius moka ir įstatymų laikosi, nes nubaus, bet rinkimuose nedalyvauja, nes nemato prasmės. Tai ne valstybės priešas, žmogus tiesiog išsikraustė iš jos savo viduje. Valdžiai labai tinka ir patinka – netrukdo, nekelia visokių ten klausimų. O svarbiausia – nereikalauja atsakomybės.

Ir dar daug kitų patogių NE: nerašo skundų, nestoja į opoziciją, neina į mitingus. Valdžia pagaliau pasiekė politinę ramybę, bet ta ramybė primena reanimaciją. Pacientai nustojo skųstis, gydytojai džiaugiasi, kad gydymas veiksmingas. Tik slaugytoja tyliai pastebi, kad jie nebekvėpuoja.

Tokia nepatikimų piliečių valstybė, kuriai maloniausias tas, kuris ja nusivylė ir jau nieko iš jos nebesitiki. Bet valstybės pamėklės vis neatstoja, jai reikalingi piliečiai, pasirengę gynybai. Kasdien įtarinėjami nelojalumu, nesąmoningumu ir neteisingomis pažiūromis.

Matot, jie turi tapti besąlygiškai patikimais valstybės gynėjais. Vakar žmogus buvo įtartinas, nes abejojo valdžios sprendimais, o šiandien bus didvyris, nes valstybei iškilo pavojus. Tai, kuri jam dieną naktį aiškino, kad jis durnas, nesupranta valstybės interesų.

Ir štai, reikalauja dėl tų interesų rizikuoti gyvybe. Vakar žmogelio nuomonė buvo nesvarbi, durna ir pavojinga, o šiandien jo gyvybė yra valstybės saugumo garantija. Ir čia susistoja klausimėlis: ar žmogus, kuris nepasitiki valdžia, gali būti geras savo valstybės gynėjas?

Žinoma, gali. Istorijoje tokių buvo daugybė. Ir dažniausiai būtent valdžios priešininkai tapdavo ištikimiausiais valstybės gynėjais, kai profesionalūs patriotai išsilakstydavo. Tačiau tam reikia vieno dalyko.

Žmogus turi aiškiai suprasti, kad gina savo valstybę, o ne tuos, kurie šiuo metu ją valdo. Nes jeigu dešimtmečius aiškinsi piliečiui, kad valstybė ir valdžia yra tas pats, nereikia stebėtis, jei vieną dieną tavimi patikės. Ir pasakys: tegul gina tie, kuriems ji priklauso.