Praėjusią savaitę Vladimiras Laučius buvo sustabdytas po eismo įvykio, iš kurio pasišalino, o vėliau jam buvo nustatytas girtumas. Situacija smerktina ir nepateisinama. Nesvarbu, ar tai būtų Vladimiras Laučius, ar Petras, ar Antanas, bet kuris žmogus tokiu atveju sulauktų pagrįstos kritikos.

Tačiau įdomiausia šioje istorijoje yra tai, kad iš karto atsiranda savotiška teisuolių brigada. Sovietmečiu buvo komjaunimo aktyvistai, šiandien matome labai panašų reiškinį. Staiga pasigirsta raginimai, kad Vladimiras Laučius turi būti pašalintas iš visų televizijų, nebegali vesti laidų, nebegali rašyti straipsnių ir apskritai turi būti išstumtas iš viešosios erdvės.

Klausantis tokių pareiškimų, kyla natūralus klausimas apie nuoseklumą. Ne taip seniai viena iš LRT veidų viešai demonstravo vidurinį pirštą. Toks gestas viešoje vietoje taip pat nėra nei kultūros, nei pagarbos pavyzdys. Tačiau tuomet nesigirdėjo reikalavimų žmogų pašalinti iš eterio ar uždrausti jam dirbti žurnalistinį darbą.

Ne vienas žurnalistas Lietuvoje yra patekęs į istorijas dėl vairavimo išgėrus ar kitų nusižengimų. Vis dėlto jų atžvilgiu retai kada buvo keliami tokie patys reikalavimai, kokius šiandien girdime Vladimiro Laučiaus atveju.

Šioje istorijoje neišvengiamai prisimenamas ir Arūnas Valinskas. Su juo nesu susipriešinęs, pažįstu jį daug metų. Tačiau faktas yra tas, kad ir jis buvo patekęs į istoriją dėl vairavimo išgėrus. Nepaisant to, jis ir toliau dalyvavo televizijos projektuose, vedė laidas, buvo kviečiamas į įvairias diskusijas. Niekas jo neišmetė iš viešojo gyvenimo, niekas nereikalavo amžino nušalinimo.

Tą patį galima pasakyti ir apie Vytautą Bruverį. Jo biografijoje taip pat buvo rezonansinių istorijų, susijusių su vairavimu išgėrus. Vis dėlto po kurio laiko jis sugrįžo į viešąją erdvę, dirbo žiniasklaidoje, komentavo politinius procesus, vedė laidas ir interviu. Niekas nekėlė klausimo, ar jis apskritai turi teisę likti viešajame gyvenime.

Todėl ir kyla klausimas: kur čia tas moralinis nuoseklumas?

Jeigu žmogus padarė pažeidimą, jis turi atsakyti pagal įstatymus. Tačiau jeigu vieniems taikomas antras šansas, o kitiems siūloma visam laikui uždaryti duris į viešąjį gyvenimą, tada jau kalbame ne apie principus, o apie dvigubus standartus.

Prie šios temos galima pridėti ir kitą istoriją. Verslininkas Edmundas Jakilaitis dažnai mėgsta vertinti politikus, moralizuoti ir aiškinti, kaip turėtų elgtis valstybės vadovai ar visuomenės veikėjai. Jis moka kurti įvaizdį, moka bendrauti su politikais ir žurnalistais, moka būti viešumoje.

Tačiau štai neseniai viešojoje erdvėje pasirodė informacija apie jo sūnų, kuris Nidoje vairavo vandens motociklą neturėdamas tam reikalingų teisių. Ir čia vėl matome visiškai kitokią reakciją. Nėra skandalo. Nėra specialių laidų. Nėra moralinės panikos. Nėra raginimų aiškintis, kas kaltas ir kas turi prisiimti atsakomybę.

Aš puikiai suprantu, kad jauni žmonės nori važinėti vandens motociklais. Mano vaikai taip pat norėtų. Todėl nelaikau šios istorijos kažkokiu išskirtiniu nusikaltimu ar tragedija. Tačiau būtent čia ir išryškėja dvigubų standartų problema.

Jeigu panaši istorija būtų susijusi su politiniu oponentu, tikėtina, kad ji būtų aptarinėjama savaitėmis. Tačiau kai istorija paliečia savus, staiga visi tampa supratingi, atlaidūs ir racionalūs.

Todėl ir sakau: prieš smerkiant kitą žmogų verta pirmiausia pažvelgti į save. Gyvenime lazda visada turi du galus. Viename gale gali būti moralizavimas ir pamokymai kitiems, o kitame gali atsidurti tavo paties šeima ar artimieji.