Po Josifo Stalino mirties 1953 metų kovo 5 dieną Tarybų Sąjungos vadovybė beveik trejus metus viešai tęsė jo šlovinimą, nors užkulisiuose jau vyko atsiribojimas nuo jo valdymo metodų. Esminis lūžis įvyko 1956 metų vasario 25 dieną, kai TSKP XX suvažiavimo uždarame posėdyje Nikita Chruščiovas perskaitė vadinamąją „slaptąją kalbą“ „Apie asmenybės kultą ir jo pasekmes“. Joje pirmą kartą oficialiai buvo pasmerktas Stalino sukurtas asmenybės kultas, masinės represijos ir valdžios piktnaudžiavimas. Nors kalba nebuvo viešai paskelbta, jos turinys netrukus buvo išplatintas partinėse organizacijose visoje Sovietų Sąjungoje ir nutekėjo į Vakarus, tapdamas oficialia destalinizacijos pradžia.

Nepraėjo nei du dešimtmečiai ir valdant Leonidui Brežnevui asmenybės kultas su nauja jėga grįžo kita forma – nebe per masinį terorą, bet per nuolatinį liaupsinimą, ilgus ir griausmingus aplodismentus, ordinų dalybas, iškilmingus reportažus ir oficialios tiesos pakeitimą prastos kokybės propaganda.

Asmenybės kulto esmė nėra vien paminklai ar portretai. Jis prasideda tada, kai visuomenėje atsiranda žmonių, kurių nebegalima kritikuoti, kai vienų nuopelnai nuolat kartojami, o jų klaidos noriai nutylimos. Tuomet tam tikros pavardės tampa ne diskusijos objektu ar kritikos taikiniu, o beveik šventais simboliais.

Lietuva, žinoma, nėra Tarybų Sąjunga. Kol kas čia už kritiką niekas neareštuojamas. Tačiau tai nereiškia, kad jau kurį laiką mes neturime švelnesnių asmenybės kulto apraiškų.

Per tris nepriklausomybės dešimtmečius tarybinis profesorius Vytautas Landsbergis iš politiko lėtai, bet labai užtikrintai buvo padarytas simboliu. Kai kam tai atrodo natūralu – jiems jo vaidmuo atkuriant Lietuvos nepriklausomybę yra neginčijamas. Ši žmonių grupė turi teisę taip galvoti. Problema atsiranda tada, kai simbolis tampa neliečiamas ir kuomet viešojoje erdvėje bet kokia kritika interpretuojama kaip išpuolis prieš valstybę, o ne kaip normalios demokratinės diskusijos dalis.

Panašių bruožų galima įžvelgti ir pastaruoju metu vertinant Dalios Grybauskaitės asmenį. Naujausi jos vieši pasirodymai dažnai nušviečiami ne kaip eilinės politinės nuomonės išsakymas, o kaip savotiškas „autoriteto žodis“, kuriam suteikiamas išskirtinis svoris vien dėl pavardės. Visas grindis pramušė pastarasis jos pasirodymas vienoje konferencijoje, kurioje suderintų klausimų nebuvimo garantu buvo ją kalbinęs pats Andrius Tapinas. Skaitant renginio aprašymą, galėjo susidaryti įspūdis, kad į Lietuvą atvyko šventasis: „Socialiniuose tinkluose sparčiai plinta daug dėmesio sulaukęs vaizdo įrašas. Jame užfiksuota akimirka, kai į konferencijos sceną žengia D. Grybauskaitė.
Tačiau didžiausia staigmena laukė po to. Vos tik buvusi prezidentė pasirodė scenoje, salėje susirinkę žmonės neslėpė susižavėjimo ir pasitiko ją gausiais aplodismentais. Negana to, pagerbdami viešnią, nuo savo vietų pakilo beveik visi salėje buvę renginio dalyviai.” Iki masinio renginio dalyvių orgazmo truko vos kelių akimirkų.

Demokratijoje argumentai turėtų būti vertinami pagal jų turinį, o ne pagal tai, kas juos pasakė. Taip turėtų būti, o kaip yra iš tiesų?

Štai šios savaitės pavyzdys švietimo srityje. Šių metų lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamine viena iš samprotavimo temų buvo pateikta remiantis rašytojo Vytauto V. Landsbergio novele „Alina“. Tai oficialiai patvirtino Nacionalinės švietimo agentūros paskelbta egzamino medžiaga.
Brandos egzaminas tradiciškai visada buvo siejamas su kūriniais, kurie yra ne tik vertybiškai svarbūs, bet ir literatūriškai reikšmingi, turintys tvirtą vietą nacionaliniame kanone. Tokie autoriai kaip Balys Sruoga, Vincas Mykolaitis-Putinas, Juozas Aputis ar Jurgis Kunčinas suteikia daugiasluoksnės analizės galimybių: kalbos, stiliaus, simbolikos, filosofinių idėjų, pasakojimo struktūros. Todėl kritiškas vertinimas nebūtinai turėtų būti nukreiptas prieš pačią novelę.

Daug svarbesnis klausimas – ar valstybinis brandos egzaminas turi tikrinti mokinių gebėjimą suprasti banalią moralinę žinią, ar jų gebėjimą analizuoti aukšto meninio lygio literatūrą?

Pats faktas, kad šiuolaikinio autoriaus tekstas panaudojamas egzamine, nėra problema.
Problema atsiranda tada, kai visuomenėje kyla pagrįstas klausimas: ar šio autoriaus kūriniai ten atsiduria dėl literatūrinės vertės, ar dėl savo pavardės svorio? Šis klausimas ypač jautrus todėl, kad autorius yra Lietuvos politiniu simboliu bei valstybės vadovu įstatymu paskirto asmens sūnus.

Akivaizdu, kad demokratinėje valstybėje net šešėlis įtarimo dėl bet kokių privilegijų turėtų būti vertinamas rimtai. Jeigu kalbėtume apie šio kūrinio literatūrinį vertinimą, tai jo recenzijų nebuvimas savaime yra įdomus faktas: apie „Aliną“ viešojoje erdvėje tokių diskusijų praktiškai nesimato. Tai nereiškia, kad kūrinys silpnas, tačiau akivaizdus faktas, kad jo vieta lietuvių literatūros kanone nėra plačiai aptarta ar įtvirtinta.

Stalino laikais niekas nedrįso paklausti, ar jo parašyti straipsniai iš tiesų yra genialūs. Brežnevo laikais niekas neklausė, ar jo knygos „Plėšiniai” ir „Mažoji žemė” tikrai vertos visų premijų, kurios liejosi galingu srautu. Sistema tuo metu pati pateikdavo atsakymą: jeigu valdžia sako, kad genialu, vadinasi, genialu.

Demokratija veikia priešingu principu: joje ne tik leidžiama, bet ir privaloma klausti. Leidžiama ir abejoti bei sakyti, kad vienas ar kitas kūrinys atrodo silpnas, kad vienas ar kitas politikas nėra neklystantis autoritetas, kad istorinių nuopelnų neužtenka amžinam moraliniam imunitetui. Kiek jūsų yra skaitę tą abiturientams pasiūlytą novelę?

Tikrasis pavojus prasideda ne tada, kai politikoje atsiranda viena ar kita stipri asmenybė. Pavojus kyla tuomet, kai visuomenė dėl vienų ar kitų priežasčių nustoja ją vertinti kritiškai. Tuomet pagarba virsta garbinimu, o istorinis trumpo laikotarpio nuopelnas tampa argumentu visiems laikams. Šiuo atveju pavardė pradeda reikšti daugiau negu darbai.
Pastaraisiais metais Lietuvoje ne kartą buvo galima matyti, kaip kai kurių žinomų politologų, karo ekspertų, visuomenės veikėjų ar taip vadinamų nuomonės formuotojų pasisakymai vertinami ne pagal jų turinį, o pagal autoriaus pavardę, reputaciją ir viešai sukauptą moralinį kapitalą.

Demokratijai būtinai reikia autoritetų, kurių šiandien su žiburiu nesurasi visoje Europoje. Tačiau jai dar labiau reikia piliečių, kurie nebijotų tų autoritetų vertinti, nes tarp pagarbos ir asmenybės kulto yra labai plona riba. O istorija rodo, kad peržengti ją yra daug lengviau, negu vėliau sugrįžti atgal.

„Neleiskite jokiam žmogui tapti jūsų šeimininku” – sakė Volteras, vienas garsiausių XVIII a. prancūzų filosofų, rašytojų ir visuomenės kritikų. Kartokite šią frazę kiekvieną dieną ir nebijokite abejoti.