Jeigu kalbame apie Kapčiamiesčio poligoną, apie kurį esu daug kalbėjęs, aiškiai sakiau, kad šiandien Kapčiamiesčio poligono projekto reikėtų atsisakyti. Didžiąją dalį lėšų turėtume skirti infrastruktūrai ir oro gynybos sistemoms.

Dar gruodžio mėnesį, kai buvo tvirtinamas gynybos biudžetas ir kalbama apie 5,38 proc. nuo BVP, tiek premjero kabinete, tiek Prezidentūroje, tiek Seimo pirmininko kabinete kartojau tą pačią mintį: be visuomenės saugumo ir be oro gynybos sistemų neturėsime jokių realių galimybių apsiginti.

Tuomet iš manęs šaipėsi Laurynas Kaščiūnas, šaipėsi konservatoriai, liberalai, net kai kurie socialdemokratai. Buvo aiškinama, kad kasime poligonus, įrengsime tranšėjas, statysime įtvirtinimus, pirksime pėstininkų kovos mašinas ir taip apginsime valstybę.

Dabar jau pabudo ir Andrius Kubilius su Rasa Juknevičiene. Jie taip pat pradėjo kalbėti, kad oro gynybos sistemos yra būtinos. Tačiau apie tai reikėjo galvoti tada, kai buvo laikas priimti sprendimus.

Po Irano konflikto oro gynybos sistemų įsigijimo eilės auga milžinišku tempu. Šiandien turime pasinaudoti Ukrainos sukaupta patirtimi. Nereikia išradinėti dviračio. Ukraina jau parodė, kaip veikia dronų ir raketų perėmimo sistemos, kokie sprendimai yra efektyvūs, kaip organizuojama daugiasluoksnė gynyba ir kaip išvengiama bereikalingo brangios ginkluotės naudojimo.

Būtent tokių sprendimų šiandien labiausiai pasigendu.

Tačiau Registrų centro istorija yra ne mažiau svarbi. Kai valstybė nesugeba užtikrinti piliečių duomenų saugumo, atsiranda labai rimta problema.

Ne kartą yra tekę susidurti su situacijomis, kai valstybinės institucijos prašo pateikti įvairius duomenis. Dažnai dalies jų neteikiu ne todėl, kad nenorėčiau bendradarbiauti, o todėl, kad paprasčiausiai nepasitikiu sistema.

Man sunku suprasti, kaip valstybės duomenų saugumas gali būti patikėtas privatiems serveriams, privačioms informacinių technologijų bendrovėms ar išoriniams rangovams. Mano nuomone, Lietuvoje turėtų veikti stiprus valstybinis informacinių technologijų centras, kuriame dirbtų aukščiausio lygio specialistai, universitetų absolventai ir studentai, o jų atlyginimai būtų konkurencingi.

Šiandien matome informaciją, kad duomenys per Migracijos departamento sistemas galimai buvo tikrinami ir perduodami ne darbo metu, savaitgaliais bei kitais neįprastais laikotarpiais. Tokiais atvejais turėtų automatiškai įsijungti kontrolės mechanizmai ir perspėjimo sistemos.

Didžiausias klausimas šiandien yra paprastas: kas perėmė šiuos duomenis?

Tai gali būti priešiškos valstybės, telefoniniai sukčiai ar organizuotos nusikalstamos grupuotės. Svarbiausia, kad kalbame ne apie abstrakčius duomenis. Kalbame apie žmonių adresus, asmens kodus, gyvenamąsias vietas, tarnybos vietas ir kitą jautrią informaciją.

Ypač pavojinga, kai tarp nutekintų duomenų gali būti kariškių, pareigūnų ar kitų valstybės tarnyboje dirbančių asmenų informacija. Tokie duomenys tampa vertingu įrankiu tiek žvalgybai, tiek nusikalstamoms grupuotėms.

Telefono numerį galima pakeisti. Elektroninio pašto adresą taip pat. Tačiau gyvenamosios vietos adreso nepakeisi taip paprastai.

Kyla klausimas: ar dabar pareigūnai, kariškiai ir kiti valstybės tarnautojai turės parduoti savo būstus ir kraustytis kitur vien todėl, kad valstybė nesugebėjo apsaugoti jų duomenų?

Šioje situacijoje į riziką pastatytas ne tik konkretus žmogus, bet ir jo šeima.

Todėl šiandien mažiausiai norisi kaltinti premjerę ar ministrus, nes jie fiziškai šių duomenų nenutekino. Tačiau atsakymų visuomenė turi teisę reikalauti.

Kur buvo Registrų centro valdyba? Kur buvo Migracijos departamento vadovybė? Kur buvo atsakingi padalinių vadovai ir kontrolės mechanizmai? Kas konkrečiai turėjo užtikrinti, kad tokie dalykai neįvyktų?

Mano nuomone, būtent čia ir slypi didžiausia šios istorijos problema.