Andrius Tapinas viešai sukritikavo Gitaną Nausėdą dėl nedalyvavimo šventėje, kėlė versiją apie galimą įsižeidimą. Prezidentūra paaiškino, kad vizitas Vokietijoje buvo suplanuotas iš anksto, prezidentas jubiliatą pasveikino telefonu ir perdavė įrašytą sveikinimą.

Tačiau vien paaiškinimo neužteko. Prezidentūra dar pareiškė, kad ne įtakdariams mokyti šalies vadovą pagarbos Adamkui.

Ir štai vietoj pokalbio apie Valdą Adamkų turime dar vieną Tapino ir Prezidentūros santykių aiškinimosi vakarą.

Vienas vertina, ar kito pagarba pakankama. Kiti aiškina, kas apskritai turi teisę ją vertinti. O jubiliatas šiame spektaklyje, mano akimis, jau lieka kažkur tarp dviejų įžeistų ambicijų.

Man čia ir prasideda didžiausias absurdas.

Viena ranka linkime žmogui ramybės, sveikatos ir kuo mažiau streso. Kita jau rašome pareiškimą, nuo kurio viešojoje erdvėje vėl skraido žiežirbos.

Ramybės linkėjimas įteiktas. Galima grįžti prie kiršinimo.

Tapinas turi teisę kritikuoti prezidentą. Prezidentūra turi teisę atsakyti. Tačiau teisė pasisakyti dar nereiškia, kad kiekvieną progą būtina paversti asmeninių sąskaitų suvedimu.

Iš Andriaus Tapino norėčiau mažiau noro dalyti pagarbos pažymėjimus. Iš Gitano Nausėdos ir jo komandos tikiuosi daugiau solidumo: paaiškinti aplinkybes, atsakyti į kritiką ir neįsitraukti į varžybas, kas skaudžiau įgels.

Nes prezidento brandos egzaminas laikomas ne tik prie iškilmingos tribūnos. Jis laikomas ir tada, kai kažkas tave suerzina.

O tiems, kurie mėgsta fotografuotis šalia autoritetų, priminčiau paprastą dalyką: artumas nuotraukoje dar nėra artumas vertybėms. Galima stovėti visai šalia žmogaus ir būti labai toli nuo jo gebėjimo išlaikyti pagarbą oponentui.

Nežinau, kaip šį ginčą vertina pats Valdas Adamkus, ir nekalbėsiu jo vardu. Bet man atrodo, kad gražiausia dovana jam būtų buvęs gebėjimas bent šįkart nesusipykti.

Šimtmetį minėjo Valdas Adamkus. Ne Tapino teisumas ir ne Prezidentūros savimeilė.

Gal bent per svetimą gimtadienį nereikėjo varžytis, kas užims daugiau vietos kadre?