ORGANIZACIJOS ORGANIZAVIMAS

Du durniai jau gali vienas kitam patvirtinti, kad abu protingi, penki įkuria visuomeninį judėjimą, keli šimtai prisirinkę "steigėjų įgaliojimų" – net partiją. O kai vienas jų tampa ministru, tuojau pat paskelbia nacionalinę kovos su durnumu programą.

Durniai turi nuostabią savybę – puikiai atpažįsta vienas kitą kaip protingus žmones. Jų nereikia įtikinėti ir nieko beveik aiškinti – supranta vienas kitą iš poros žodžių, nes antrąją sakinio pusę abu jau žino. Taip atsiranda kolektyvinis protas, kurio kiekvienas dalyvis atskirai neturi.

Ir kuo daugiau tokių protų, tuo didesnis įsitikinimas savo išmintimi. Tai vienintelė žmonijai žinoma aritmetika, kurioje sudėjus tūkstantį nulių gaunama didžiulė politinė vertė. Ir durnumas tampa sistema.

ORGANIZACIJOS PROKREACIJA

Bet kuri normali organizacija anksčiau ar vėliau susiduria su klausimu, kaip pasirinkti geriausius žmones. Durnių organizacija šį klausimą išsprendžia labai paprastai – geriausias yra tas, kuris labiausiai tinka, nes mažiausiai prieštarauja.

Taigi atranka vyksta natūraliai. Protingas, pamatęs klaidą, pasako, kad tai klaida ir tada jam paaiškinama, kad jis nesupranta organizacijos tikslų. O jeigu nesupranta ir toliau, jam pasiūloma paieškoti kitos organizacijos.

Vidutiniškai protingas klaidą pamato, bet nutyli, todėl lieka. O gudrus klaidą pamato, supranta, kad vadovybė jos pripažinti nenori, ir viešai paskelbia, kad tai genialus sprendimas. Ir iškart paaukštinamas.

O durnius tai jokios klaidos nepamato ir nuoširdžiai žavisi vadovybe, todėl tampa vadovybės pasitikėjimą turinčiu specialistu. Po kelių tokių atrankos ciklų organizacijoje lieka tik du žmonių tipai: tie, kurie nieko nesupranta, ir tie, kurie puikiai supranta, kad suprasti neapsimoka.

ORGANIZACIJOS STABILIZACIJA

Sistema stabilizuojasi ir pradeda save dauginti, tačiau iškyla protingumo pavojus. Organizuoto durnumo sistemoje protas pavojingas ne todėl, kad protingi būtinai norėtų kam nors pakenkti. Tačiau juk gali pastebėti tai, ko pagal patvirtintą tvarką pastebėti negalima.

Gali net paklausti, kodėl darome tai, kas neveikia, išleidžiame pinigus tam, ko niekam nereikia? Kokie tie mūsų tikslai, jeigu nesutampa su rezultatais ir žmonės, atsakingi už nesėkmes, nuolat paaukštinami? Tai labai pavojingi klausimai, nes atsakymai sugriautų visą organizacijos pasaulėvaizdį.
Todėl protingas pirmiausia paskelbiamas nekompetentingu, kada tai nepadeda – konfliktišku, o kai ir to nepakanka – nelojaliu. Jeigu net tada nenutyla, paaiškėja, kad jo veikla kelia grėsmę organizacijos stabilumui. Ir daugeliu atvejų durnumas taip nuo apsigina ir nuo proto, ir apgina bendrąjį gėrį.

Didysis prisitaikėlių atradimas – organizuoto durnumo sistemoje pavojingiausi visai ne durniai. Pavojingiausi protingi, kurie išmoko durnumui tarnauti. Durnius dažnai nuoširdus, tikrai tiki savo nesąmonėmis. Jam galima net atleisti – žmogus toks gimė, toks užaugo, toks ir numirs.

ORGANIZACIJOS OPTIMIZACIJA

O prisitaikėlis viską supranta. Žino, kad vadovas kvailas, sprendimai neteisingi, skelbiami tikslai neturi nieko bendra su tikraisiais ir visi meluoja. Bet taip pat žino, kada reikia pritarti, kada paploti, kada tylėti ir kada pasipiktinti.

Tai aukštesnioji organizuoto durnumo forma, nes durnius gali padaryti klaidą iš nežinojimo. O protingas prisitaikėlis sugeba klaidą paversti valstybės politika. Arba parašyti jai mokslinį pagrindimą, surasti finansavimą ir įtikinti visuomenę, kad taip ir turėjo būti.

Durnius gali pastatyti namą beveik be pamatų, o prisitaikėlis parengs ekspertinę išvadą, kad pamatai yra atgyvenusi architektūrinė koncepcija ir gaus premiją už inovacijas. Taip tiesa tampa administraciniu tvarkos pažeidimu.
Kiekviena tokia sistema anksčiau ar vėliau susiduria su tikrove, kuri turi nemalonų įprotį nesilaikyti patvirtintų planų. Tada galima paskelbti, kad ekonomika klesti ir švietimo reforma sėkminga, nors nuo to kainos nesumažės ir matematikos egzaminų rezultatai nepagerės.

Iš pradžių sistema bando taisyti tikrovę, kai nepavyksta – pradeda taisyti informaciją apie tikrovę. Tai nepaprastai svarbus durnumo raidos momentas, nes nuo šiol problema tampa tai, kad kas nors apie problemas kalba. 

ORGANIZACIJOS KOMUNIKACIJA

Ir atsiranda komunikacijos strategijos, reputacijos valdymo specialistai, informacinio atsparumo programos, teisingo kalbėjimo rekomendacijos ir kovos su klaidingais naratyvais padaliniai. Durnumo sistemoje tai gina ne tiesą nuo melo, o valdžios teisumą nuo tikrovės. 

Taip po truputį, beveik nepastebimai prasideda tikrasis nuosmukis, nes valstybė, kuri nebegali išgirsti tiesos apie save, nebegali ir pasitaisyti. Ir dar garsiau ima aiškinti, kad viskas gerai. Tačiau ir durnumas irgi turi imunitetą, tik kitokį – durną.

Sveikas organizmas atpažįsta ligą ir su ja kovoja, sveika visuomenė irgi turi tokią sistemą. Tai laisva kritika, nepriklausoma žiniasklaida, mokslas, teismai, opozicija. Ir, aišku, žmonės, kurie nebijo pasakyti, kad karalius nuogas.

Tačiau organizuotas durnumas šią sistemą paverčia apgaule. Paskelbia, kad kritika silpnina visuomenę, abejonės mažina pasitikėjimą, o nesutarimai skaldo tautą. Nes juk teisingų, bet "blogų" žinių skelbimas tarnauja priešams! Ir visuomenės imuninė sistema pradedama laikyti liga.

Tas, kuris pastebi valdžios klaidas, apkaltinamas nepakankama meile valstybei. Tai genialus mechanizmas – valstybės gynimas sutapatinamas su valdžios gynimu, todėl kiekvienas, nurodęs klaidą, tampa sistemos priešu. Taip organizuotas durnumas sunaikina vienintelį būdą išgelbėti jį nuo savęs paties.

ORGANIZACIJOS EDUKACIJA

Durniai turi savo išgyvenimo universitetus. Bet kuriai ilgalaikei santvarkai reikia pasirūpinti ateitimi, todėl organizuotas durnumas vis griežčiau pradeda auklėti jaunąją kartą, oficialiai siekdamas netgi "ugdyti kritinį mąstymą". Tai, žinokit, labai graži sąvoka.

O praktiškai kritinis mąstymas suprantamas kaip gebėjimas kritikuoti tik tai, ką kritikuoti leidžiama. Mokinys turi savarankiškai mąstyti ir prieiti prie teisingų išvadų, bet jei prieina prie neteisingų, vadinasi nepakankamai išmoko savarankiškai mąstyti. Todėl reikia papildomo ugdymo.

Taip išauginama karta, kuri puikiai moka atsakyti į klausimus, bet bijo juos užduoti. Išmoksta, kad svarbiausia gyvenime yra turėti teisingą nuomonę, o dar svarbiau – laiku sužinoti, kokia nuomonė šiuo metu teisinga.Tai labai praktiškas išsilavinimas, su juo galima padaryti puikią karjerą.

ORGANIZACIJOS ATSAKOMYBIZACIJA

Durnumas visada sunaikina atsakomybę, nes durnius niekada nebūna kaltas – tą jau išsiaiškinome anksčiau. Tačiau organizuotas durnumas žengia toliau – jis sukuria sistemą, kurioje apskritai niekas nebūna kaltas.

Sprendimą priėmė komisija, kuri vadovavosi ekspertų išvadomis. Ekspertai rėmėsi patvirtinta metodika, parengtą darbo grupės, kuri įgyvendino strategiją. Strategiją patvirtino institucija, kuri yra kolegiali, todėl atsakingi visi. O kai atsakingi visi, neatsakingas niekas.
Tiesa, jei sprendimas pavyko, nuopelnus prisiima vadovybė, bet jei ne – kalta sistema, kurią būtina reformuoti. Žinoma, reformą vykdys tie patys žmonės, kurie sukūrė problemą, nes jie turi daugiausia patirties. Ypač nesėkmingų reformų srityje.

ORGANIZACIJOS NOBILITACIJA

Organizuotas durnumas turi ir savo aristokratiją – ilgai kurtą elitą. Tai žmonės, kurie jau nebeprivalo įrodinėti, kad yra protingi, nes jų protingumą patvirtina pareigos. Ministras protingas, nes ministras, ekspertas teisus, nes ekspertas ir bet koks vadovas kompetentingas, nes vadovas.

O kai paaiškėja, kad ministras nieko neišmano, tai nereiškia, kad jis durnius, tiesiog visuomenė nepakankamai supranta jo sprendimų sudėtingumą. Jeigu ekspertas nuolat klysta – situacija dinamiška, o jeigu vadovas sužlugdo organizaciją – jam teko dirbti ypatingai sudėtingomis sąlygomis.

Ir visi perkeliami vadovauti didesnėms organizacijoms, nes sukaupė neįkainojamos patirties. Taip susiformuoja uždaras sluoksnis žmonių, kurių nesėkmės tampa kvalifikacijos įrodymu. O darbo rezultatų apskritai nebereikia. Pakanka biografijos.