2015 m. spalio 8 d. Seimas, valdomas D.Tusko „Piliečių platformos“, prieš pat pralaimėtus spalio 25 d. rinkimus, kuriuos laimėjo PiS („Teisė ir teisingumas“), išrinko penkis KT teisėjus. Jau du mėnesius einantis pareigas PiS remiamas prezidentas A. Duda nė vieno neprisaikdino ir jie netapo KT nariais.
Po rinkimų naujasis Seimas tuojau pat paskelbė ankstesnius KT narių rinkimus neturinčiais teisinės galios ir gruodžio 2 d. išrinko penkis savo teisėjus. Naktį į gruodžio 3 d. A.Duda priėmė keturių naujųjų teisėjų priesaikas. Tačiau kitą dieną senosios sudėties KT priėmė garsųjį nutarimą K 34/15, kuriuo išaiškino, kad prezidentas privalo nedelsdamas priimti išrinkto KT teisėjo priesaiką ir neturi teisės atsisakyti ją priimti.

O dabar atsitiko visiškai tas pats, tik pasikeitė veikiančios politinės jėgos ir asmenys.
K.Nawrockis, remiamas PiS, 2025 m. rugpjūčio 6 d. pradėjo eiti prezidento pareigas. Seime ir toliau valdanti D. Tusko koalicija 2026 m. kovo 13 d. išrinko šešis KT teisėjus į laisvas vietas ir D.Nawrockis keturių išrinktų Seime KT narių priesaikų nepriėmė. 2026 m. gegužės 12 d. KT priėmė nutarimą K 3/26, kuriame išaiškino, kad Prezidento pareigos priimti kiekvieną Seimo išrinkto asmens priesaiką nustatymas prieštarauja Konstitucijai.

Trumpiau tariant:
2015 m. „tuskininkų“ išrinktų KT narių Prezidentas neprisaikdina, o „tuskininkų“ dominuojamas KT nurodo, kad Prezidentas pagal Konstituciją prisaikdinti privalo.
O 2026 m. „tuskininkų“ išrinktų KT narių Prezidentas irgi neprisaikdina, o „PiS-ininkų“ dominuojamas KT išaiškina, kad priimti KT nario priesaiką Prezidentui neprivaloma.

Ir, kas įdomiausia, abu KT sprendimai yra galiojantys! Nes, matote, buvo priimti išaiškinant kitokius kitų įstatymų punktus!
Tokios teisinės abrakadabros sveikas protas nepriima, ją “galimai” paaiškintų gal tik koks nors mūsų KT korifėjus maždaug 100 psl. tekste su 100 beprasmiškų išlygų, begalinių “aplinkybių” ir 150 “inter alia”.
Konstitucijos kūrėjai numato valdžių konfliktus, kuriama valdžių padalijimo sistemą, tačiau Konstitucija negali numatyti kiekvieno politinio konflikto ir visų įmanomų antikonstitucinio veikimo būdų, kada viena valstybės valdžia specialiai ima veikti prieš kitą.
Norint tą išspręsti teisiškai, nepakanka vien surašyti daugiau taisyklių, reikia numatyti ir kas nutinka, kai taisyklės nevykdomos: terminus, atsargines procedūras, ginčų sprendimo būdus ir aiškias institucijų kompetencijos ribas.

Viso to dabar lenkai neturi ir bet kokios konstitucinės reformos galėtų tik numatyti būdus, kaip ateityje būtų sprendžiami tokie konfliktai, bet neišspręstų dabartinės situacijos. Nes valdžių ginčams spręsti sukurtas Konstitucinis Tribunolas pats yra ginčo ir krizės objektas.
Taigi, turime Lenkijoje konstitucinę krizę, kuri neišsprendus jos gali virsti politine ir valstybės krize. Su tikimybe, kad toliau tuskininkams siūbuojant laivą gali prasidėti nevaldomi dalykai ir valdžių tarpusavio karas tikrąja to žodžio prasme.